IV, arba N-18, programa – nelabai provokuojanti, bet neretai šmaikšti (apžvalga)

Kadras iš filmo „Malka“
VTTFF archyvas

11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis kaip ir kiekvienais metais pristato naujausius ir įdomiausius Lietuvos ir užsienio kūrėjų trumpametražius filmus. Šiais metais festivalis savo žiūrovams pateikia kiek labiau provokuojančią tarptautinę konkursinę programą, pavadintą N-18. Šis ženklas automatiškai priverčia galvoti, kad laukia kažkas intymaus, galbūt peržengiančio įprastas normos ribas, ir, žinoma, tai intriguoja. Tačiau kažko labai šokiruojančio laukti neverta. Žinoma, šioje programoje dauguma filmų liečia žmonių seksualumo temą, tačiau tai daroma ramiai ir neretai su šiokia tokia ironija. Visgi pasirinkus šią programą nusiteikti reikia atitinkamai – kalbama yra apie tai, kas dažniausiai nėra aptarinėjama prie tradicinės visuomenės stalo.

IV-oje, arba N-18, programoje yra įtraukti tiek jaunų režisierių darbai, tiek jau vardą ir patirtį turinčių kūrėjų filmai. Šių filmų geografija apima platų Europos kontinentą. Tematiškai beveik visi trumpametražiai filmai vienaip ar kitaip liečia seksualumo temą, tik požiūrio taškai ir pasakojimai apie tai gerokai skiriasi. Aiškesnės vienijančios idėjos tarp šių kūrinių nėra, tuo labiau, kad trys iš jų yra animaciniai (o ir animacijos technikos labai skiriasi), vienas vaidybinis ir du dokumentiniai (tačiau gana netradicinės dokumentikos žanro).

Kadras iš filmo „Pereinamasis amžius“
VTTFF archyvas

Labiausiai provokuojantis yra Jano Soldato trumpametražis filmas „Pereinamasis amžius“ (Coming of Age, 2016). Tai filmas apie du vyresnio amžiaus vyrus gėjus, praktikuojančius BDSM. Nufilmuotas buitiškai, tarsi koks namie kurtas filmas, jis visiškai paprastai pateikia filmo turinį. Tokiu būdu veikėjai tampa artimesni žiūrovui. Kamera nevertina veikėjų elgesio ir režisierius nesiekia nei ko nors išryškinti, nei ko nors nuslėpti. Su Jano Soldato kūryba susipažinę asmenys, turėję galimybę tai padaryti festivalio metu, nes Vilniaus šortai rodo ir režisieriaus retrospektyvą, neturėtų būti labai šokiruoti.

Janas Soldatas savo filmais siekia normalizuoti bet kokias visuomenėje nepriimtinas seksualines praktikas ir atsikratyti jų stigmatizavimo kaip kažko baisaus ar nepadoraus. Sukūręs ne vieną panašų filmą, režisierius kalbina savo herojus ir atskleidžia jų istorijas mūsų visuomenėje. Pagrindiniai jo herojai yra vyresnio amžiaus vyrai, kurie nebijo atsiskleisti, nes „nebeturi ko prarasti“. Jie dažniausiai būna išėję į pensiją ir jų statusas nebėra priklausomas nuo kitų visuomenės narių. „Pereinamasis amžius“ reikalauja daugiausiai tolerancijos, tačiau įsigilinus į režisieriaus motyvaciją kurti tokio turinio dokumentiką nebekyla klausimų, kodėl visgi vertą atkreipti dėmesį į Jano Soldato kūrybą.

Reklama

Kadras iš filmo „Venusia“
VTTFF archyvas

Ganėtinai neįprastą prostitučių paveikslą sukuria šveicarų režisierė Louise Carrin filme „Venusia“ (Venusia, 2016). Šis filmas buvo apdovanotas pagrindiniu tarptautinės konkursinės programos prizu Oberhauzeno kino festivalyje2016 m. Viena patalpa, dvi moterys, cigarų dūmai ir įprasti, net nelabai įdomūs, pokalbiai. Filmo veikėjos – prostitutė Lena ir jos viršininkė, Ženevos viešnamio savininkė Liza, rūkomajame aptarinėja savo darbą, klientus, kitas koleges, atostogas ir kitus visiškai įpratus bet kuriame darbiniame pokalbyje dalykus. Tai galėtų būti visiškai įprastas kolegių pasisėdėjimas, išskyrus tai, kad jos verčiasi prostitucija. Filmui šiek tiek trūksta intrigos ar tiesiog kulminacijos. Tačiau šveicarų režisierė savaip įdomiai pateikia šį už įstatymo ribų esantį verslą, pasitelkusi ekspermentinės dokumentikos žanrą. „Venusia“ sukuriamas intymus dviejų moterų paveikslas be jokių įmantrių kinematografijos žaidimų. „Filmas, kuris viename kambaryje paprastomis priemonėmis sukuria visą pasaulį. Statiškas dvigubas portretas atveria dinamišką šiuolaikinio žmogaus būsenų kraštovaizdį“, – taip kritikai vertina šį filmą.

Vaidybinis filmas „Malka“ (The Log, 2016) komiškai pateikia filmavimo užkulisiuose kylančias problemas. Suomių režisierius Teemu Nikki savo trumpame, 7 min. trukmės filme rimtu veidu atskleidžia, kaip kai kurios aktoriaus kūno dalys gali tapti problema kuriant filmą.

Kadras iš filmo „Putė“
VTTFF archyvas

Tikriausiai linksmiausias ir šmaikščiausias programos filmas yra „Putė“ (Pussy, 2015). Jauna lenkų režisierė Renata Gasiorowska gilinasi į moters seksualumo temą ir sukuria neįtikėtiną ir įsimintiną istoriją apie merginos bandymą pamaloninti save. Paprasta raudonos, mėlynos ir juodos spalvų grafika ji nupiešia mielą ir ironišką paveikslą, apdovanotą net keliuose filmų festivaliuose – Leipcigo kino festivalyje šis filmas pelnė auditorijos įvertinimą, AFI tarptautiniame kino festivalyje pelnė Didįjį žiuri prizą trumpametražių animacinių filmų kategorijoje, Miuncheno kino festivalyje laimėjo geriausios animacijos ir moterų kūrėjų kategorijose, taip pat „Putė“ buvo įvertintas ir kituose kino festivaliuose. Kino kritikai vertina šį filmą kaip išlaisvinantį moters seksualumą: „Putė“ yra drąsus, žaismingas,  kūrybingas ir išradingas filmas, kuris parodo intymias akimirkas bei kartu atskleidžia politines ir socialines problemas, kurios dažniausiai yra nutylimos. Tai filmas, kuris įgalina tiek moteris, tiek vyrus priimti savo kūnus ir troškimus.“ Šis filmas be abejonės nepaliks abejingo nė vieno žiūrovo ir, tikėtina, kad daugelį privers, jei nenusijuokti, tai bent nusišypsoti.

Kadras iš filmo „Aistrų apimtos mamos“
VTTFF archyvas

Kitas animacinis filmas apie moterų seksualumą yra švedų režisierės Joannos Rytel „Aistrų apimtos mamos“ (Moms on Fire, 2016). Tai jau kiek kitoks pasakojimas apie paskutines besilaukiančių moterų dienas. Atskleidžiama tai, kas retai yra paliečiama – besilaukiančiųjų seksualiniai troškimai ir kaip sunku juos įgyvendinti. Ironiškas ir desperatiškas, net kažkiek slogus paveikslas apie dvi nelabai laimingas mamas.

Kadras iš filmo „Čiuljenas, pasaka apie varną“
VTTFF archyvas

Visai kitą tematiką liečiantis trumpametražis animacinis filmas „Čiuljenas, pasaka apie varną“ (Chulyen, a Crow’s Tale, 2016). Pilkuose atspalviuose, dūmų uždangose skendintis filmas pasakoja žiūrovui sakmę apie varną-žmogų. Laukinis ir žiaurus pagrindinis veikėjas keliauja savęs atradimo link. Šis filmas keistas ir sunkiai suprantamas, sukurtas pagal Šiaurės Amerikos mitą.

Vilniaus tarptautinio  trumpųjų filmų festivalio IV-oji, arba N-18, programa kviečia pamatyti kiek neįprastų, dažniausiai smagių istorijų, kurios galbūt tik šiek tiek, bet praplečia akiratį.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*