JAV studijuojanti kino kūrėja – apie tai, ką reiškia sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė

Režisierė Gabrielė Urbonaitė Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Režisierė Gabrielė Urbonaitė
Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

„Stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos“, − sako jauna kino režisierė Gabrielė Urbonaitė. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodomas jos trumpo metro filmas „Namo“ nėra išimtis. Per pagrindinės filmo veikėjos – 22-ejų metų Ievos jausmus − Gabrielė kalba apie tai, ką pati patyrė: ką reiškia jaunam žmogui sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė.

Ankstesnis G. Urbonaitės filmas „Plaukikė“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias 2013 metų trumpametražis vaidybinis filmas. Filmas taip pat buvo rodomas ir laimėjo prizus festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje bei JAV.

Šiek tiek keista ir tuo pačiu labai džiugu rašyti apie tuos, kuriuos bent kiek pažįsti. Taip man yra su Gabriele. Anksčiau kartu lankėme „Skalvijos kino akademiją“, kur buvome pasirinkusios skirtingus kursus: Gabrielė − dokumentikos, o aš − vaidybinio filmo. Nuo tada iki dabar prabėgo nemažai laiko, tačiau mūsų keliai nesusikirto iki šio interviu, kai aš − Vilniuje, o ji − Los Andžele.

Gabriele, papasakok, kur šiuo metu esi ir ką ten veiki? Rašei, kad esi Los Andžele, tačiau, kiek žinau, studijuoji Bostone.

Šiuo metu esu Los Andžele, kol kas dar tik du mėnesius. Studijuoju Emerson College, kurio pagrindinis centras yra Bostone, bet jie taip pat turi stažuotės programą Los Andžele, todėl paskutinį semestrą leidžiu čia, kur dirbu prie nepriklausomo pilnametražio filmo gamybos.

Reklama

Sugrįžkim truputį atgal. Pamenu, kad „Skalvijos kino akademijoje“ buvai pasirinkusi dokumentinį kursą. Ar tada, jei gerai pamenu, 2008-aisiais, tai buvo tavo pirmas prisilietimas prie kino? Kaip prasidėjo tavo santykiai su kinu?

Kiną mėgau nuo mažens, kai tėvai mane vesdavosi į kino teatrą, kur žiūrėdavome ne šiaip filmus vaikams ar šeimai, o rimtus filmus, visokias dramas ir trilerius. Tai man išugdė meilę kinui ir supratimą, kad filmai turi būti žiūrimi dideliame ekrane. O „Skalvijoje“ mokytis pradėjau 2007-aisiais ir tai buvo mano pirmas prisilietimas prie kino gamybos. Viskas prasidėjo kaip geras laiko su draugais praleidimo būdas ir po truputį perėjo į šį tą rimčiau – jaučiausi atradusi tai, kuo noriu užsiimti ir kame randu prasmę.

Režisierė Gabrielė Urbonaitė Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Režisierė Gabrielė Urbonaitė
Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Tau tik ar net 23-eji? Kaip manai, daug tai ar mažai?

Tik 23-eji (šypsosi – aut. past.). Manau, kad tai mažai, ypač kaip kino kūrėjai. Svajoju apie filmus, kuriuos kursiu, kai man bus 40 m., bet kurių dar nesijaučiu galinti kurti, nes neturiu patirties. Kita vertus, stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos.

Esi sukūrusi 4 filmus („Sagos ir balandžiai“, „Suskilusi žemė“, „Iki pasimatymo“, „Plaukikė“), o 5-asis – „Namo“ – greit bus pristatytas Vilniuje. Kaip jautiesi? Ar esi patenkinta jais?

Aš niekada nesu visiškai patenkinta savo pabaigtu filmu (ir nežinau režisierių, kurie yra). Bet manau, kad kiekvienas jų yra gana autentiškas atspindys to, kokia buvau ir kas man rūpėjo tada, kai kūriau tą filmą. Po kiekvieno filmo noriu daryti kažką visiškai kitokio, išbandyti save kitame žanre ar kitokioje estetikoje, bet kartu jie visi turi kažką bendro, o tai reiškia, kad nuo savęs kuriant nepabėgsi.

Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

Nežinau, man sunku kalbėti apie pasiekimus, nors čia, JAV, kur gyvenu, tai žmonės labai mėgsta. Man atrodo, kad kiekvieno filmo, kad ir trumpametražio, pastatymas yra didelis pasiekimas. Kartais tai, kad nepaisant visų kliūčių visi filmo elementai „dirba“ kartu, atrodo kaip stebuklas.

„Kino pavasaryje“ bus rodomas naujausias tavo darbas „Namo“, kuriame kalbi apie tai, ką reiškia grįžti atgal ir nesijausti lyg namuose. Kodėl ši tema? Ar pati šitaip jautiesi?

„Namo“ idėja gimė pirmą kartą grįžus į Vilnių iš JAV. Tas jausmas, kad namai − jau nebe namai, kad viskas kitaip, ir kad nežinau, kur yra mano namai, buvo toks stiprus, kad iškart padiktavo filmo emociją. Manau, kad daugelis kartą išvažiavusių žmonių žino, apie ką kalbu.

Režisierė Gabrielė Urbonaitė Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Režisierė Gabrielė Urbonaitė
Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Tavo filmų pagrindiniai personažai yra merginos. Visos panašaus amžiaus kaip ir tu. Ar kurdama filmus specialiai taip pasirinkai ar tai įvyko natūraliai? Apskritai, tavo manymu, ar merginoms ir moterims kine skiriama pakankamai dėmesio?

Man natūraliai įdomiau ekrane stebėti moterį. Tikiu, kad reikia kalbėti apie tai, ką žinau geriausiai, o šiuo metu tai yra pasaulis iš dvidešimt kelerių metų merginos perspektyvos. Filmus žiūriu gana stipriai atsirinkdama, dauguma jų yra nepriklausomi filmai, kurių herojės dažnai yra moterys, nes tokie filmai man patinka. Vis dėlto, manau, kad jų niekada nebus per daug, ypač kai daugelyje populiarių Holivudo filmų veiksmas sukasi apie vyrus.

Manau, kad merginoms reikia filmų, kuriuose jos matytų savo atspindį, herojų, su kuriomis galėtų susitapatinti. Būtent susitapatinimo, empatijos jausmas man yra svarbiausias žiūrint ir kuriant kiną. Tačiau tai nereiškia, kad nesusitapatinu su vyrų personažais – geras kinas nagrinėja žmogaus būklę pasaulyje, problemas, kurios yra universalios tiek moterims, tiek vyrams.

Ar daug moterų yra kino pasaulyje? Kokia situacija, tavo nuomone, yra Lietuvoje?

Kino pasaulyje moterų yra tiek pat, kiek vyrų. Bent jau dokumentikoje ir nepriklausomame kine tai tikrai. Holivude situacija yra kiek kitokia ir liūdna – čia jau ne pirmus metus kalbama apie diskriminaciją ir moterų režisierių, scenarisčių trūkumą. Manau, kad Lietuvoje situacija yra tikrai geresnė. Tačiau stereotipas, kad režisierius – tai vyras su cigaru dantyse, gajus. Su juo susidūriau pirmus kartus išreiškusi norą būti režisiere. Manau, kad tas senoviškas skirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“ profesijas yra labai žalingas. Vėlgi, tokį stereotipinį mąstymą iš dalies formuoja Holivudas. Su stereotipine reprezentacija reikia kovoti ir aš tikiu, kad tai galima daryti filmais, metančiais iššūkį status quo.

Šaltinis: http://euroblogas.lt/

Euroblogo LOGO

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*