fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

Juokas ir baimė Armando Iannucci filme „Stalino mirtis“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Stalino mirtis“
„Forum Cinemas“ archyvas

Vieną vakarą į Radijo komitetą Maskvoje paskambino Stalinas ir paprašė paruošti jam Mocarto „Koncerto pianinui, Nr. 23“ įrašą, kurio jis dieną prieš tai klausė per radiją. Žinoma, komitetas prižadėjo paruošti įrašą, tačiau tokio įrašo jie neturėjo. Pianistės Marijos Judinos koncertas, kurio klausė Stalinas, buvo transliuojamas gyvai ir neįrašinėjamas. Pianistė ir kiti koncerte dalyvavę muzikantai naktį buvo surinkti pakartoti koncerto, vien tik tam, jog jis būtų įrašytas visagaliam Sovietų Sąjungos vadovui. Tačiau įrašui atvežtas dirigentas buvo toks įbaugintas, jog nesugebėjo tinkamai atlikti savo pareigų, antras dirigentas taip pat beprotiškai drebėjo, galiausiai koncertą pavyko įrašyti tik su trečiu dirigentu…

Panašia istorija prasideda ir naujausias škotų režisieriaus Armando Iannucci filmas – juodoji komedija „Stalino mirtis“ („The Death of Stalin“, 2017). Tačiau ne pirmą kartą politiką ir juodą humorą ekrane jungiantis režisierius (dirbę su serialu „The Thick of It“, filmu „In the Loop“, 2009)  šiek tiek pakeičia istoriją. Iš trijų dirigentų filme lieka tik du. Istorinė sovietmečio realybė ir Stalino kulto baimė pasirodė per daug absurdiška netgi XXI-ojo amžiaus kino farsui.

Eilinis nūdienos Vidurio ir Rytų Europos, tų „Kruvinųjų žemių“ (Timothy Snyder), kuriose buvo įvykdyti žiauriausi nacionalsocialistinio ir komunistinio režimo nusikaltimai, gyventojas pamatęs filmo „Stalino mirtis“ anonsą gali likti pasimetęs. Tirono (tiksliau jo mirties šešėlio), atsakingo už milijonų žmonių mirtis, pasirinkimas komedijai gali pasirodyti mažų mažiausiai nevykęs ar net įžeidžiantis jų jausmus. Panašus, nevykęs bandymas papiktino Didžiosios Britanijos gyventojus 1990-aisiais, kai Adolfą Hitlerį buvo pabandyta paversti televizijos „sitcom“ komedijos „Heil Honey I‘m Home!“ personažu. Tuomet televizijos laida buvo atšaukta vos pasirodžius bandomąjam epizodui. 

Tačiau „Stalino mirties“ anonsas neatskleidžia viso filmo, mat jis parodo jį kaip paprasčiausią komediją. Pats Stalinas, tiesa, buvo šioks toks komedijantas. Istorikai yra aprašę daugelį jo „pokštų“. Vienas mėgstamiausių diktatoriaus triukų – padėti tortą ant atsistojusio sakyti tostą „kolegos“ kedės, jog baigęs kalbą šis į jį įsėstų. Ir tai, šalyje kurioje tuo metu sąlyginai reguliariai pasikartodavo masiniai badmečiai. Baisiausia tai, jog tokie „vado“ pokštai buvo sutinkami visuotiniu jo kompanijonų pritarimu ir (dirbtiniu?) juoku.

Kadras iš filmo „Stalino mirtis“
„Forum Cinemas“ archyvas

Siaubas ir baimė yra tokie pat neatskiriami Armando Iannucci  filmo palydovai kaip ir dirbtinis juokas kino ekrane, bei tikras juokas kino salėje. Režisierius ėmėsi pavojingos temos, tačiau sugebėjo subtiliai suderinti šias baimės ir juoko svarstykles. Teroras, masiniai Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose kraštuose vykdomi žmonių persekiojimai, milžiniškas Stalino kultas ir valdžia filme tampa pagrindu juokingoms situacijoms, tačiau nuo to jie netampa mažiau siaubingi, baisūs ir neatleistini. Žiūrovas tampa makabriškos pramogos dalyviu – juokiasi ir tuo pačiu šiurpsta, pojūtis, galbūt, panašu į tą, kurį patyrė tie, kuriems Stalinas pakišo tortą po užpakaliu. Juk jie puikiai suprato, jog jau kitą dieną jų pavardės gali būti sąraše tų, kuriuos šis žmogus įsakys ištremti ar sušaudyti.

Žinoma, „Stalino mirtis“ nėra tiesioginis istorinių faktų ir įvykių atvaizdavimas. Pagal prancūzų autorių grafinę novelę kurto filmo režisierius leidžia sau laisvai laviruoti istorinėmis datomis, charakteriais ir situacijomis. Tad juodasis humoras filme remiasi ne tik istorinių įvykių analogijomis, bet ir lakia šiandienos kino scenaristų fantazija. Griežtesnius „istorinius“ reikalavimus filmams keliančiam žiūrovui kai kurie filmo personažai pasirodys per daug sukarikatūrinti (Žukovas – akt. Jason Isaacs; Malenkovas – akt. Jeffrey Tambor), atskiros filmo scenos neįsivaizduojamos realybėje, o visa antroji filmo pusė bus apskritai fantastika (taip ir yra).

O kodėl gi ne? Jungti realius istorijos asmenis ir nerealius siužetus anokia naujiena. Nors pasaulio istorikai jau išsamiai aiškina visus filmo „paklydimus“ ir neatitikimus, tačiau filmą vis dar galima laikyti „istoriniu“. Jis gana vykusiai atskleidžia to meto atmosferą – milžinišką Stalino kulto psichozę, kovas dėl valdžios po jo mirties, vaizdžiais potėpiais nutapo Kremliaus vadukų ir eilinių žmonių gyvenimo bei mirties kasdienybę. Nors visa tai ir pateikia itin fiktyviame naratyve. Nieko apie laikotarpį nežinantis žiūrovas iš filmo išeis turėdamas geresnį supratimą apie jį, tuo tarpu istoriniais faktais pasikaustęs lankytojas galės pasimėgauti gausiomis nuorodomis ir analogijomis į realius asmenis ir istorinius įvykius. Matyti, jog režisieriaus ir scenaristų komanda, prieš statydami filmą atliko tikrai nemenką laikotarpio tyrimą, tad „istorinio gylio“ filme neturėtų pritrūkti.

Kadras iš filmo „Stalino mirtis“
„Forum Cinemas“ archyvas

Tiems, kam istorija neaktuali, filmas gali pasiūlyti puikų žymių aktorių kokteilį. Tarp jų – Steve’as Buscemi (Chruščiovas), Simonas Russellas Beale’as (Berija), jau minėti Jasonas Isaacsas (Žukovas) ir Jeffrey Tamboras (Malenkovas), o „Monthy Python“ žvaigždės Michael’o Palino (Molotovas) įtraukimas į aktorių sąrašą atrodo kone simbolinis (kaip žinia, iš diktatorių „Monthy Pythonas“ vykusiai šaipėsi dar prieš pusšimtį metų). Puikiai sukalti filmo dialogai, aiškiai matoma aktorių „chemija“, neturėtų nuvilti nė vieno. Visa tai palydima vykusiai betoninę sovietmečio Maskvą atspindinčios kinematografijos, neišsiskiriančios, tačiau savo darbą atliekančios muzikos ir režisūros. Summa sumarum – produkcija tikrai vykusi.

Baigiant apie „Stalino mirtį“ norisi prisiminti ir kitą šios tematikos filmą – kino gurmanų tarpe gerai žinomą Aleksejaus Germano „Chrustaliovai, mašiną!” („Хрусталёв, машину!“, 1998). Lėtas, slegiantis, juodai baltas, brutualių scenų kupinas Aleksejaus Germano filmas, atrodo, būtent ir atspindi šią tematiką „Vidurio ir Rytų Europos“ atstovo žvilgsniu. Armando Iannucci kūrinys yra visiškai kitoje spalvų spektro pusėje, jis žymiai labiau „subalansuotas“ eiliniam kino teatro lankytojui. Tačiau abiejų filmų prieigos prie temos veikia – jie parodo stalinistinio režimo brutalumą, šio režimo valdžią žmonėms, bei šios valdžios kuriamą skaudų gyvenimo absurdą.

Filmo anonsas:

Komentarai