Vėlus vakaras, tai jau paskutinis kino teatre rodomas seansas. Stovime eilėje ir po trumpo „pypt“ visi judame vorele į kino salę. Tai vienas iš tų filmų, kuris pritraukia tikrai įvairią publiką. Štai matau porelę, kurie tikriausiai jau jaučiasi pakankamai patogiai, kad galėtų eiti ir žiūrėti ne tik arthouse kiną kartu , be apsimetinėjimų. Taip pat man už nugaros trypčioja būrys draugų, kuriems juokinga viskas, net tai, kaip atrodo spragėsiai. Esame labai skirtingi, bet visi netrukus pamatysime tą patį – „Pjūklą 8“ (Jigsaw, 2017).
„Pjūklas“, visos jo septynios/aštuonios dalys, yra tapęs savotišku kultu, turinčiu daug gerbėjų. Daugeliui jų – tai tapo Helovino ar kokios nors kitos progos ritualu. Šis filmas nuo pat pradžių nebuvo pozicionuojamas kaip diaugiasluoksnis, psichologizuotas, sielą virpinantis šedevras. Kiekvienas, einantis į „Pjūklą“, turi žinoti, kur eina ir ko ten sulauks. Tad visi tie, kurie spjaudosi po naujausio epizodo, – ko po velnių ten ėjote? Panardžius šio filmo gerbėjų forumuose matyti, kad daugelis nėra nusivylę šia juosta, tik sutinka, kad aštuntasis „Pjūklas“ yra pats komiškiausias, kad ir kaip makabriškai tai skambėtų.
Prieš išsakydama savo nuomonę, turiu prisipažinti, kad nesu „Pjūklo“ gerbėja. Pirmoji dalis buvo įdomi, o vėliau pasirodžiusios dalys kaip Fuko švytuoklė – tai nesudomindavo, tai nuvildavo, bet į širdį vis nepataikydavo. Naujausiame „Pjūkle“, atrodo, stengiamasi susumuoti ir išreikšti pagarbą visai šio filmo epopėjai. Juostos režisieriai broliai Michaelis ir Peteris Spierigai bandė ne tik pagerbti, bet ir pergudrauti prieš tai pasirodžiusias dalis. Nors galbūt – tai tik mano bandymas racionalizuoti tai, ką mačiau ekrane.
Istorija yra, žinoma, pjūkliška – saujelė žmonių, atsibunda su kibirais ant galvų ir yra priversti žaisti žaidimą, kurį diktuoja žemas balsas, sklindantis iš diktofono. Taip pat ant dviratuko atvažiuoja garsioji lėlytė su savo erzinančiu juoku. Paraleliai matome, kaip prasidėjęs žaidimas sukelia sumaištį policijos skyriuje, juk Pjūklas – Džonas Kreimeris – miręs. Šiuo kabliuku ir bandoma jaudinti žiūrovą viso filmo metu. Viskas sudėliojama į vietas „Pjūklo“ gerbėjams gerai žinomu būdų, tačiau jis vis tiek sugebėjo mane šiek tiek prabudinti iš viduryje filmo apėmusio nuobodulio ir „what the fuck“ snaudulio. Kažkas salėje tuo pačiu metu pasakė: „Aaaaaaahaaaaa.“
Vienas silpniausių filmo elementų – vaidyba. Būtina jau beveik paspringus krauju atgyti ir lėtai ištarti labai svarbius, esminius žodžius vartant akis ir dramatiškai galų gale numirštant. Liūdesys ar neviltis išreiškiami rėkiant ar kalbant be emocijų. Moterys privalo dėvėti aptemptus drabužius ir aukštakulnius. Pastebėjau, kad daugelyje juostos dalių moterys išlieka kiečiausiomis, šaltakraujiškiausiomis ir racionaliausiomis herojėmis. Žinoma, neišvengiama asmenybių hiperbolizacijos. Jei aktoriaus užduotis vaidinti sukčių, melagį, tuomet jau per pirmas pasirodymo sekundes jis atvers visas kortas. Nežinau, ar tai buvo socialinė kritika Amerikos sveikatos sistemai, tačiau keista, kai po operacijos žmogaus kūne vis tiek lieka kulka.
Žaidimo taisyklės nepasikeitusios, žudymo būdai – taip pat. Veiksmo vieta irgi visai linksma, turėtų būti pažįstama ir artima tiems, kas nepamiršta aplankyti savo senelių daržinės.
Nors ir žinojau, kur einu, „Pjūklas 8“ mane nuvylė. Nepatinka, kai jauti, jog filmo kūrėjai tave laiko perdėm paprastu ir aukštų reikalavimų nekeliančiu žiūrovu. Nors… ar po šitiek laiko ir net septynių istorijų, dar įmanoma pakelti kartelę, kuri, iš tiesų, niekada ir nebuvo aukštai? Čia galbūt kaip ir su kiekviena meno forma – ne visi ją supranta ir ne visiems ji skirta.
Filmo anonsas:
