Kanai 2016: nelauktas Keno Loacho grįžimas pažymėtas antrąja „Auksine palmės šakele“

Ken Loach Šaltinis – festival-cannes.com

Ken Loach
Šaltinis – festival-cannes.com

„Kinas mums atskleidžia mūsų troškimų pasaulį“, – šia Jeano-Luco Godard’o filmą „Panieka“ (Le mépris / Contempt, 1963) pradedančia citata į viso pasaulio sinefilus kreipėsi 69-asis Kanų kino festivalis bei oficialiame plakate laiptais kylantis Michelis Piccoli. Tačiau detaliau išnagrinėjus šių metų programą galima pastebėti, kad joje dominuoja socialinė tematika, šeimos dramos bei moterų istorijos. Šiame kontekste galėjo pasirodyti, jog net Nicolaso Refno makabriška pasaka apie į blogio pasaulį patekusią princesę „Neoninis demonas“ (The Neon Demon) turi galimybių pelnyti vieną ar kitą prizą.

Įdomu, kad nors australų režisierius George‘as Milleris Kanų žiuri šiais metais pirmininkavo pirmą kartą, jam jau yra tekę du kartus būti komisijos sudėtyje. 1988 metais Ettore Scola vadovaujama komisija atidavė pagrindinį prizą Bille Augusto filmui „Pelė užkariautojas“ (Pelle erobreren / Pelle the Conqueror), o 1999 metais Davidas Cronenbergas įteikė „Auksinę palmės šakelę“ brolių Dardenne‘ų „Rozetei“ (Rosetta). Vis tik vargu, ar šie faktai kam nors padėjo nuspėti australų režisieriaus ketinimus.

Geidžiamiausias Kanų apdovanojimas šiemet atiteko 79 metų britų kino veteranui Kenui Loachui už socialinę dramą „Aš, Danielius Bleikas“ (I, Daniel Blake) apie bedarbį dailidę, kuriam tenka susidurti su biurokratija. Tai jau penkioliktas režisieriaus filmas Kanų festivalyje bei antroji „Auksinė palmės šakelė“. Pirmą kartą jis buvo įvertintas 2006 metais už filmą „Vėjas, siūbuojantis miežius“. Kairiųjų pažiūrų kino kūrėjas jau seniai skelbia apie savo karjeros pabaigą, bet vis grįžta ir grįžta. Paskutinį kartą kalbos apie režisieriaus pasitraukimą iš kino pasaulio pasigirdo prieš porą metų, kai jis baigė filmuoti „Džimio salę“ (Jimmy’s Hall). Pastarasis filmas nesugebėjo žiūrovams pasiūlyti nieko naujo bei tapo eiline garsiausio režisieriaus filmo „Vėjas, siūbuojantis miežius“ variacija. Regis, tuomet Thierry Fremaux įtraukė jį į programą tik norėdamas deramai atsisveikinti, bet senamadiško bei moralizuoti nevengiančio Loacho planuose dabar yra dar keli projektai. Belieka tikėtis, kad režisieriui pavyks atrasti naujų aspektų savo kūryboje.

Xavier Dolan Šaltinis – festival-cannes.com

Xavier Dolan
Šaltinis – festival-cannes.com

Nepaisant to, kad po premjeros Xavier Dolanui teko išklausyti daug kritikos dėl naudojamų stambių planų, paverčiančių filmą radijo pjesės ekranizacija, enfant terrible iš Kanų toli gražu neišvažiavo tuščiomis. „Tai tik pasaulio pabaiga“ (Juste la fin du monde / It’s Only the End of the World) pelnė ne tik ekumeninio žiuri apdovanojimą, bet ir Didįjį žiuri prizą (Grand Prix).

Reklama

Geriausiais režisieriais pripažinti prancūzas Olivier Assayasas ir rumunų Naujosios bangos atstovas Cristianas Mungiu. Abu kino kūrėjai dažni svečiai Kanuose, Assayasas čia atveža jau penktąjį savo filmą, Mungiu – tik trečiąjį, bet jau gali pasigirti pelnęs „Auksinę palmės šakelę“ už filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (4 luni, 3 saptamâni si 2 zile / 4 Months, 3 Weeks and 2 Days, 2007). Assayaso „Asmeninė pirkėja“ (Personal Shopper) šįkart sulaukė itin kontroversiškų vertinimų, o ghost story gretinimas su modelių pasauliu daugeliui kritikų pasirodė dirbtinis. Tuo tarpu Mungiu juosta „Baigiamieji egzaminai“ (Bacalaureat / Graduation), pasakojanti apie šalyje klestinčią korupciją bei kompromisus su sąžine, priešingai, pelnė daugybės kritikų simpatijų.

Dar viena nuolatinė Kanų viešnia – britų režisierė Andrea Arnold, kurią pelnytai galima vadinti specialiųjų žiuri prizų (Jury prize) eksperte. Už socialinį kelio filmą „Amerikietiškas medus“ (American Honey) kino kūrėja jau trečią kartą tapo įvertinta būtent šiuo apdovanojimu. Pirmus du jai atnešė ankstesni filmai: „Raudonas kelias“ (Red Road, 2006) ir „Akvariumas“ (Fish Tank, 2009).

Asghar Farhadi Šaltinis – festival-cannes.com

Asghar Farhadi
Šaltinis – festival-cannes.com

Apdovanojimas už geriausią scenarijų įteiktas iraniečių režisieriui Asgharui Farhadi už detektyvinę intrigą sugebančią išlaikyti šeimos dramą „Pardavėjas“ (Forushande / The Salesman). Šioje juostoje pagrindinį vaidmenį atliekančiam Shahabui Hosseini taip pat atiteko ir geriausio aktoriaus apdovanojimas. Shahabas Hosseini išgarsėjo atlikęs pagrindinius vaidmenis ankstesnėse Asgharo Farhadi filmuose: „Apie Elę“ (Darbareye Elly / About Elly, 2009) ir „Išsiskyrimas“ (Jodaeiye Nader az Simin / A Separation, 2001).

Festivalio uždarymo išvakarėse atrodė, kad geriausios aktorės apdovanojimą niekas nesutrukdys pelnyti Sonia Braga už vaidmenį brazilų režisieriaus Kleber Mendonca Filho dramoje „Aquarius“. Juk jos pagrindinė konkurentė – Paulo Verhoeveno trileryje „Ji“ (Elle) serijinio žudiko dukters vaidmenį atlikusi Isabelle Huppert jau yra net du kartus įvertinta už vaidmenis Claude‘o Chabrolio „Violetoje“ (Violette Nozière, 1978) ir Michaelio Haneke „Pianistėje“ (La Pianiste, 2001). Verta pastebėti, kad iš viso du kartus Kanuose įvertintos tik keturios aktorės: jau minėta Isabelle Huppert, Vanessa Redgrave, Helen Mirren ir Barbara Hershey. Nepaisant visų spėjimų, žiuri nusprendė, kad šio apdovanojimo labiausiai verta filipiniečių aktorė Jaclyn Jose, suvaidinusi savo tautiečio Brilliante Mendoza juostoje „Ma’Rosa“. Įdomu, kad šis režisierius pateko į Kanus 2008 metais: į pagrindinį konkursą buvo įtrauktas filmas „Serbis“, kuriame Jaclyn Jose taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį, o filmo centre atsiduria nušiuręs kino teatras.

Galima daug kritikuoti Kanus dėl to, kad čia teikiama pirmenybė jau pripažintiems režisieriams, o pradedantieji kartais pernelyg ignoruojami. Tačiau, tenka pripažinti, jog tai padeda Kanams likti vienu iš nedaugelio festivalių, kurių visus konkursinės programos filmus norisi pamatyti, vos apie juos išgirdus. Šiemet į Kanus susirinko ypatingai daug žvaigždžių. Pagrindinė konkursinė programa mirgėte mirgėjo garsiomis režisierių pavardėmis.

Kita vertus, ilgametis programos sudarytojas Thierry Fremaux kasmet tarsi sąmoningai paįvairina konkursinę programą akivaizdžiai prastais filmais, leisdamas premjerinių peržiūrų dalyviams pasijusti reikšmingiems nušvilpiant vieną ar kitą režisierių bei suteikdamas galimybę kritikams konkuruoti tarpusavyje neoficialiame prasčiausio filmo skambiausios recenzijos antraštės konkurse.

Šiemet vienbalsiai buvo nušvilptas Afrikoje nufilmuotas Seano Penno „Paskutinis veidas“ (The Last Face), pasakojantis JTO pasiuntinės (Charlize Theron) ir gydytojo (Javieras Bardemas) meilės istoriją, besirutuliojančią karo fone. Prestižinio „Screen“ leidinio publikuojamoje tradicinėje pagrindinės konkursinės programos filmų reitingų lentelėje „Paskutinis veidas“ surinko rekordiškai mažą kino kritikų pažymių vidurkį. Iki šiol Kanų kino festivalio antirekordas priklausė skandalingam Vincento Gallo „Rudajam triušiui“ (The Brown Bunny, 2003).

Vis dėlto Seano Penno filmui atsirado vietos pagrindiniame konkurse, tuo tarpu Paului Schraderiui, Marco Bellocchio, Alejandro Jodorowsky ir Pablo Larrainui teko tenkintis festivalio paraleline programa „Dvi režisierių savaitės“ (Director’s Fortnight). Labiausiai gaila, kad jau kelintą kartą užribyje paliekamas Pablo Larrainas. Vienas talentingiausių čiliečių režisierių antrą kartą priverstas dalyvauti paralelinėje programoje. 2012 metais jo filmas „Ne“ iš Kanų išsivežė tik C.I.C.A.E. apdovanojimą, bet tai nesutrukdė vėliau pelnyti „Oskarų“ nominaciją už geriausią filmą užsienio kalba.

Maren Ade Šaltinis – festival-cannes.com

Maren Ade
Šaltinis – festival-cannes.com

Kritikų išliaupsintam vokiečių režisierės Maren Ade filmui „Tonis Erdmanas“ (Toni Erdman), pasakojančiam apie tėvo ir dukters santykius, teko tenkintis FIPRESCI apdovanojimu. Apmaudu, jog visiškai žiuri neįvertinti liko Jimo Jarmuscho „Patersonas“ (Paterson) apie eiles rašantį vairuotoją (jeigu neskaičiuosime „Palm Dog“ už geriausią šuns vaidmenį), Bruno Dumonto absurdo komedija „Ma Loute“ bei  apgaulinga Cristi Puiu „Sieranevada“. Pastarajam greičiausiai sutrukdė pernelyg ankstyva filmo pjemjera bei žymesnio tautiečio įvertinimas. Tuo tarpu Jeffo Nicholso „Loving“, tikėtina, dar prisiminsime artėjant „Oskarams“.

Iki Kanų savo naujausių filmų nespėjo pabaigti Peteris Greenaway‘us, Stephenas Frearsas, Clintas Eastwoodas, Oliveris Stone‘as, Terrence‘as Malick‘as, Jamesas Gray‘us. Greičiausiai jie atsidurs kitų didžiųjų festivalių programose, tad mūsų laukia neabejotinai įdomūs metai.

Visą šių metų Kanų kino festivalio nugalėtojų sąrašą galite pamatyti oficialiame tinklalapyje čia.

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*