„Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“. Viskas labai gerai – nesikabinėkite (apžvalga)

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“  „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Kitados buvo toks serialas pavadinimu „Community“. Kukliam asmeniui, kuris šiuo metu spausdina šiuos žodžius, nei prieš tai, ne po to, taip ir neteko matyti nieko juokingesnio. Meta, absurdo ir juodojo humoro sintezė pirmuosius tris sezonus jame buvo tokia geniali, kad vėlesnis serialo nuopuolis bandant apeliuoti į gerokai platesnę auditoriją nei tą, kuri gebėtų suprasti ir įvertinti nesibaigiančias nuorodas į populiariąją (ir ne tik) kultūrą, visiškai nenustebino. Taip ir turėjo būti. Tai buvo šou dalis.

Tačiau kuo čia dėtas tas „Community“ paklausite jūs? Kam čia įdomūs kažkokie kvaili serialai? Ryšys čia toks, kad vieni pagrindinių jo kūrėjų buvo Anthony bei Joe Russo, kurie režisavo ir/arba prodiusavo didelę dalį jo serijų. Ir taip jau susiklostė, kad šis brolių duetas dabar turi gerokai reikšmingesnį darbą nei nedidelio serialo kūrimas. Jų rankose vienos iš didžiausių (jei ne pačios didžiausios) šių dienų filmų franšizės vairas. Nuo palyginti pigaus serialo apie bendruomenės koledžo nevykėlius studentus iki 200 milijonų biudžetą turinčių filmų… Perėjimas, paliekantis įspūdį, kuris tik sustiprėja matant tai, koks lengvas jis buvo.

Gyvename laikais, kai superherojų filmais jau nieko nebenustebinsi. Net ir daugelio taip mylimas „Deadpool“ buvo tos kultūrinės aplinkos, kurioje mes gyvename, savalaikis produktas. Tokioje žanro gausoje, kuri jau beveik atvedė prie beviltiško nuovargio, ironiškas žvilgsnis į tai, kas vyksta, buvo tiesiog neišvengiamas. Deadpooliškas ketvirtosios sienos laužymas ir meta humoras šiems post postmoderniems laikams tiesiog idealiai tinka.

Lygiai taip pat šiems laikams idealiai tiko ir „Community“ humoras. Tai serialas, kurį suprasti gali tik tas, kuris yra pakankamai pasinėręs į popkultūrą. Jeigu tokio pasinėrimo nėra, vargu ar jis jums patiks. Lygiai taip pat ir „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ jums kels keistą įspūdį, jeigu iki tol nebūsite matęs bent jau pusės „Marvel“ filmo. O jų būta daug. Gal kokie septyniasdešimt aštuoni. Maždaug tiek. Gal šiek tiek mažiau, gal šiek tiek daugiau. Ne tai esmė. Su šiuo filmu broliai Russo visiškai pasineria į franšizės sukurtą pasaulį ir realybę palieka kažkur toli toli. Jeigu prieš porą metų pasirodęs „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“ dar bandė paaiškinti dalykus, įvesti į pasaulį ir naujokus, tai šį kartą tai daryti beveik nesivarginama.

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“  „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Reklama

Ir gerai, kad nesivarginama. Visų „Marvel“ filmų silpnybė būdavo vadinamosios ekspozicijos scenos, kai žiūrovui būdavo bandoma paaiškinti, kas čia po galais vyksta, ir kas ko siekia. Broliai Russo šį kartą nusprendžia, kad „Marvel“ jau yra kone atskiras žanras, kurio gerbėjai viską arba beveik viską žino, todėl nėra ko terliotis. Jeigu labai norės, tai internete viską susižinos. Toks apsisprendimas, suvokimas kas ir kur yra, filmui labai padeda. Čia išvengta per didelių laiko švaistymų, pataikavimų franšizės naujokams ir desperatiškų bandymų patikti visiems.

Velniop visa tai, pasakė broliai Russo. Mes esame smėlio dėžėje su pačiais puikiausiais įmanomais žaislais. Darykime tai, ką norime daryti. O jiems užsinorėjo dar sykį sukurti kažką panašaus į trilerį. Šį sykį su dar daugiau politikos prieskonių, didesniu emociniu krūviu ir ryškesnėmis pasekmėmis. Taip jau išėjo, kad rezultatas – tai, ko gero, pats tamsiausias „Marvel“ filmas.

Ir kur gi čia nebūsi tamsus, kai centre yra dviejų svarbiausių franšizės veikėjų konfliktas. Geležinis žmogus gūdžiais 2008-aisiais juk ir užvirė visą šią košę, o Kapitonas Amerika pradėjęs kaip nuobodžiausias serijos veikėjas Russo dėka tapo vienu įdomiausių. Pasaulyje, kuriame nebelikę vietos idealizmui, idealistiškas personažas tiesiog negali atrodyti nepatraukliai. Iš esmės tas jo idealizmas, lojalumas bei kilnumas ir tampa viso konflikto priežastimi. Sąžinės graužiamas Geležinis žmogus pamiršta savo blogo berniuko įvaizdį ir nori padėti įvesti savotiškas superherojų taisykles. Kapitonas Amerika turi savų motyvų bei argumentų ir su tuo nesutinka.  Tenka susipykti ir susimušti. Taip ir nesusipratus, kad toks ir buvo vieno gudraus manipuliatoriaus planas. Toks jau tas superherojų gyvenimas.

Aišku, šis filmas nebūtų kėlęs tokio didelio, kone visuotinio susidomėjimo, jeigu jame tebūtų tik tie du veikėjai. Į muštynes jie pasikviečia ir savo draugus. Tiek matytus ankstesniuose filmuose, tiek ir naujai rastus. Būtent šiame filme debiutuoja Juodoji pantera bei Žmogus voras. Šiek tiek keista, kad jų pirmasis filmas yra būtent šis. Juk savo dydžiu jis vos vos nusileidžia „The Avengers“, o gal net ir juos pralenkia. Čia tas pats kaip bandyti užmegzti reikšmingą pažintį perpildytame naktiniame klube. Gal tai ir įmanoma, bet juk labai sunku.

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“  „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Gali kilti labai pagrįstas klausimas: ar visiems čia pakanka vietos? Ir atsakymas yra – taip. Broliai Russo dar to paties „Community“ laikais pasižymėjo tuo, kad puikiai moka tvarkytis su dideliu personažų ansambliu. Tarkim, tame seriale visada buvo aštuoni ar devyni pagrindiniai ir dar gausybė epizodiškai pasirodančių veikėjų. Ir beveik visi jie per labai ribotas dvidešimt minučių spėdavo atlikti kažkokią pakankamai svarbią funkciją. Panašiai yra ir su „Kapitonu Amerika: Pilietinis karas“. Niekas jame nepasirodo tiesiog šiaip sau. Kažką nuveikti čia turi visi. Kiekvienas gauna po momentą, kuriame atsiranda galimybė parodyti, kas esi.

Kai filme iš viso yra dvylika (!) besikumščiuojančių superherojų, tai pasirodo kaip tikrai nemenkas pasiekimas. Jis atrodo tik dar ryškiau, kai pagalvoji, kad „Betmenas prieš Supermeną“ nesugebėjo patenkinamai pavaizduoti ir trijų. Tačiau čia gal nederėtų imtis visai kitos franšizės kritikavimo. Ne vieta ir ne laikas. „Marvel“ juk dabar tiesiog skina ilgamečio įdirbio vaisius. „DC“ tokios prabangos neturi ir tiesiog bando karštligiškai vytis.

Tuo tarpu „Marvel“ gali sau leisti niekur neskubėti. Per aštuonerius metus jie taip atidirbo savąją formulę, kad net sunku būtų išsivaizduoti jų nesėkmę. Buvo daugybė vietų, kuriose „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ galėjo sužlugti. Režisieriai galėjo pasimesti žongliruodami tokia didele veikėjų gausa ir praeitų filmų bagažu. Buvo galima prarasti balansą tarp humoro ir įtampos. Juk, viena vertus, „Pilietinis karas“ tiesiog privalėjo būti tamsiausias franšizės filmas, bet tuo pačiu žiūrovai nebūtų supratę ir perdėtai niūraus tono, nes jie yra pripratę prie sveikos humoro dozės. Russo broliai įsigudrino taip niekur ir nepaslysti.

Ir daug lengviau nepaslysti, kai prodiuseriai netrukdo tau dirbti, o į pagalbą tau skuba charizmatiški aktoriai. Robertas Downey Jr. kaip visada yra nepakeičiamas. Chrisas Evansas irgi. Naujai prie kompanijos prisijungę Chadwikas Bosemanas ir Tomas Hollandas parinkti tiesiog tobulai. Visai kaip ir šiek tiek anksčiau startavęs Paulas Ruddas. CGI kūrėjai, kurių prie šio filmo dirbo bent jau dešimtis tūkstančių, kaip ir įprasta, padirbėjo iš peties. Dar didesnių aplodismentų nusipelnė kaskadininkų komanda. Vien dėl jų triukų menkai pažįstami su franšize nuspręstų likti kino salėje. Jeigu už tokius dalykus kas nors dalintų „Oskarus“, tai šie žmonės neabejotinai nusipelnytų nominacijos.

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“  „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Žodžiu, lengva į „Marvel“ ir jo gerbėjus žiūrėti su sarkazmu, ir sakyti, kad jie čia tiesiog kepą produktą po produkto ir nieko daugiau. Niekaip negali nuneigti, kad į šiuos filmus įdedama labai daug darbo ir kūrybingų idėjų. Kai prie šito dar pridedi ir aiškią viziją, ką norima pasiekti, gauname labai neprastą rezultatą. Kol kompanijos požiūris bus toks, katastrofos ar bent jau stipresnio nusivylimo bus išvengta.

Tiesa, prie jo buvo priartėta. Tiksliau, galėjai matyti tas vietas, kuriose „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ galėjo su trenksmu nuriedėti nuo bėgių. Filme visko iš tiesų labai daug. Per daug. Kai kurių dalykų tikrai buvo galima atsisakyti ir niekas nuo to nebūtų nukentėjęs. Net ir ta taip išreklamuota kova oro uoste labai sėkmingai galėjo būti iškirpta. Jos ten nereikėjo. Vaizdo ji negadino (netgi atvirkščiai – buvo itin smagi), bet tono prasme ji pati ir jos įžanga kažkaip iškrito iš konteksto. Taip pat sėkmingai buvo galima atsisakyti ir daugelio veikėjų. Vietoj dvylikos jų galėjo būti trys ir nuo to filmas būtų tapęs tik nuoseklesnis ir emociškai paveikesnis.

Aišku, geriau šiandien tikrai nėra lygus teisingiau. Istorijos pasakojimo veiksmas turi būti derinamas prie verslo darymo veiksmo, o ne atvirkščiai. Toks jau tas pasaulis. Todėl broliai Russo turėjo šiek tiek pareklamuoti Žmogų vorą ir Juodąją panterą bei jų būsimuosius filmus. Tokia buvo užduotis. Ji apsunkinanti, ne visai logiška, bet ji turi būti įvykdyta. Režisieriai tai ir padarė. Sėkmingai. Visų, kurie mėgsta smagiai praleisti laiką kine, džiaugsmui.

Filmo anonsas:

Kitados buvo toks serialas pavadinimu „Community“. Kukliam asmeniui, kuris šiuo metu spausdina šiuos žodžius, nei prieš tai, ne po to, taip ir neteko matyti nieko juokingesnio. Meta, absurdo ir juodojo humoro sintezė pirmuosius tris sezonus jame buvo tokia geniali, kad vėlesnis serialo nuopuolis bandant apeliuoti į gerokai platesnę auditoriją nei tą, kuri gebėtų suprasti ir įvertinti nesibaigiančias nuorodas į populiariąją (ir ne tik) kultūrą, visiškai nenustebino. Taip ir turėjo būti. Tai buvo šou dalis. Tačiau kuo čia dėtas tas „Community“ paklausite jūs? Kam čia įdomūs kažkokie kvaili…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 8
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 8
Muzika - 7

8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*