„Karalių pamaina“: iki galo nesuformuluoti klausimai (apžvalga)

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pastaruoju metu lietuviško kino lauke jaučiamas toks autentiškų idėjų badas, kad bet koks naujas darbas, kuriame pavyksta užčiuopti bent ambiciją kurti svarbius klausimus formuluojantį kiną, dvelkteli it gaivus oro gūsis. Net jei tos idėjos taip ir lieka užuomazgomis.

„Karalių pamaina“ (Kings’ Shift, 2016) – trečiasis ilgametražis Igno Miškinio darbas, kurio nacionalinė premjera įvyko kino festivalyje „Kino pavasaris“. Filmas varžėsi konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“. Juo režisierius nutraukė septynerių metų tylą, stojusią po geriausio vaidybinio filmo titulą „Sidabrinės“ gervės apdovanojimuose pelniusio darbo „Artimos šviesos“ (Low Lights, 2009) pasirodymo.

Karalių pamaina – per šventes išpuolantis budėjimas. Pamaina, kurios metu būtinai turi nutikti kas nors neįprasto. Jaunas policininkas Kastytis (Vainius Sodeika) jau antrą parą sėdi prie komos ištikto Antrojo pasaulinio karo metu padarytais nusikaltimai įtariamo ligonio palatos durų. Po truputį visi išsiskirsto ir naktiniame budėjime lieka pervargęs jaunuolis, du ligoninės apsaugos darbuotojai, du pacientai, budintis gydytojas ir slaugė.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Apsaugos darbuotojai (Paulius Ignatavičius bei Marius Repšys) visais įmanomais būdais siekia parodyti policininkui, jog jis čia nepageidaujamas. Jo perdėtas uolumas atrodo erzinantis ir betikslis – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis prie lovos prirakintas merdintis pacientas net neatmerkia akių, tad apie pabėgimą negali būti nė kalbos. Kastytį bei jo misiją, atrodo, pamiršo ir jo vadovybė, ne tik kad neatsiunčianti jį turinčio pakeisti policininko, bet net ir nereaguojanti į skambučius. Tiesa, jo vangius bandymus susisiekti su vadovu privačiu numeriu, o ne skambinant į policijos komisariatą sunku logiškai paaiškinti, nebent įtartume, jog Kastytis kažkokių mazochistiškų paskatų vedamas išties nenori atsitraukti nuo savo laikino posto.

Reklama

Filmo pavadinimas bei veiksmo laikas – Šv. Kalėdos – apgaulingai nurodo į šiek tiek pasakišką erdvėlaikį. Policininkas – sargybinis, budi prie užrakinto, nebylias paslaptis saugančio kambario, snieguoliška Aistės Diržiūtės suvaidinta slaugė dalina sausainius ir obuolius, pragmatiškas, meistriškai užklijuoti pleistrą gebantis gydytojas (Dainius Gavenonis) ir Vido Petkevičiaus įkūnytas (Kalėdų) senelis Vytautas nevengia jaunimui išdėstyti gyvenimiškų tiesų.

Pernelyg toli šia kryptimi neinama, bet galima įžvelgti lengvą flirtą su archetipais ir ironiškomis jų transformacijomis. Iš jų ryškiausias ir įdomiausias – Vido Petkevičiaus personažo pasikeitimas. Prisistatęs kaip sapnuoti ar kliedėti pradedančio Kastyčio vaizduotės vaisius, geraširdis, raudona kepuraite pasidabinęs, Šiaurinę žvaigždę norintis parodyti senelis pasirodo besąs įnoringas buvęs sovietinės partinės sistemos šulas, ligi šiol nustembantis, kai kas nors drįsta jam paprieštarauti ar neatsiliepti į jo telefono skambučius.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kastytis iš pradžių atrodo kaip išdresuotas šunelis, nekvestionuodamas vykdantis nurodymus, nemąstantis, neklausiantis savęs, ką ir kodėl saugo, kam to reikia – net kai visa aplinka ir sveikas protas sako, jog nereikia. Bet jei iš tikrųjų darbas bergždžias, tada kokia jo buvimo čia (ir apskritai) prasmė? Visgi vėliau paaiškėja, jog vaikinas nėra toks jau pasyvus stebėtojas. Jis turi savo moralines nuostatas (fotografuoti ligonį, vartoti alkoholį darbo metu neetiška), jis fiksuoja tai, kas daroma su pacientu, pavyzdžiui, skaičiuoja, kas kiek laiko leidžiami vaistai, įtariai žvelgia į kiekvieną prisiartinusį, o prireikus yra pasirengęs ligonį ginti.

Filme paliečiama keletas įdomių temų, kurios nėra išplėtojamos, bet lieka kaboti, kaip iki galo nesuformuluoti klausimai. Ką ir kodėl išties gina policininkas? Ar pareigingumas savaime yra vertybė? Kada turi teisę, o kada pareigą prisiimti asmeninę atsakomybę?

Į pasakojimą įpinta istorinių traumų tematika (koloboravimas su nacių ir sovietine sistemomis) suteikia konkretumo abstraktiems moraliniams klausimams. Kastytis atlieka pareigą saugodamas ligonį, tačiau jo sergimas įtariamasis bus teisiamas už nusikaltimus, kuriuos veikiausiai irgi padarė paprasčiausiai vykdydamas nurodymus. Į galvą ateina Hannah Arendt studija „Eichmanas Jeruzalėje: Pranešimas apie blogio banalybę“.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Provokuojantis tekstas atskleidė, kaip didžiausios niekšybės Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo padarytos ne išties piktavalių žmonių, o moralinių klausimų nekeliančių sistemos sraigtelių. Žmonių, kurie vykdė įsakymus, neprisiimdami asmeninės atsakomybės. Ar filme matomas policininkas ir yra toks sraigtelis? Kas nutinka kai panikos apimtas Kastyti reaguoja į krizinę situaciją? Ar jis priima savo sąžinės padiktuotą sprendimą, ar tiesiog vykdo įsakymą ad absurdum?

Po premjeros režisierius nedaugžodžiaudamas paminėjo, jog filmu nesiekė duoti baigtinių atsakymų. Tokia pozicija sveikintina – parodomas pasitikėjimas žiūrovu, paliktą erdvę galima pildyti savomis mintimis, įžvalgomis, interpretacija. Kita vertus, filmas balansuoja ant ribos, kai pasakojimo minimalizmas ima dvelkti tuštumu ir neišbaigtumu.

„Karalių pamaina“ – klaustrofobiška, asketiška, taupių meninės raiškos priemonių drama. Tai statiškas, kamerinis kinas, kuriame visas svoris neišvengiamai tenka dialogų gyliui, pasakojimo ritmui, įtampos auginimo mechanizmams bei aktorių vaidybos įtaigumui.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Aktorių darbas šiame filme gan stiprus, nors ilgametražiame kine debiutavusio Vainiaus Sodeikos kuriamas pasimetusio policininko personažas dramatiškiausiomis akimirkomis, visgi, neįtikino. Dainius Gavenonis priminė, kad yra visapusiškas, ne tik teatro scenoje galintis žibėti aktorius, o Vido Petkevičiaus kuriamam personažui teatriškas patosas netgi tiko. Na, o Aistę Diržiūtę kamera apskritai myli ir ši meilė, atrodo, abipusė. „Sangailės vasaroje“ tryškusi energija ir polėkiu, „Karalių pamainoje“ ji jau nuosaikesnė ir subtilesnė. Norisi tikėtis, jog ateityje galėsime ją išvysti kuriant ne tik koketiškų, charizmatiškų merginų charakterius, bet ir sudėtingesniuose, didesnės emocijų amplitudės reikalaujančiuose vaidmenyse.

Deja, didelė dalis kitų filmo elementų šlubuoja. Beprasmybės jausmas, betiksliai slenkančio laiko tėkmė matuojama tiesmukais laikrodžio kadrais, o ne subtilia personažo būsenų kaita. Įtaigumo stokoja kuriamas išsekimo sukeltos tarpinės žmogaus būsenos, kurioje nuo mažiausio dirgiklio gali prasiveržti visos jo baimės, nesaugumas, užslopintos traumos, vaizdinys. Bene didžiausia problema – nepavyksta nuosekliai perteikti augančios pagrindinio veikėjo įtampos. Todėl kaip grėsminga būtinybė pamažu turėjęs artėti driokstelėjimas galiausiai neatrodo kaip neišvengiama atomazga. Pabaiga taip nuvilia, kad galima kalbėti apie peržengtą dedveito (toks buvo darbinis filmo pavadinimas) limitą. Yra ribos, po kurių žmonės palūžta, yra ribos, po kurių filmai, kaip ir laivai, ima skęsti.

Filmo anonsas:

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Pastaruoju metu lietuviško kino lauke jaučiamas toks autentiškų idėjų badas, kad bet koks naujas darbas, kuriame pavyksta užčiuopti bent ambiciją kurti svarbius klausimus formuluojantį kiną, dvelkteli it gaivus oro gūsis. Net jei tos idėjos taip ir lieka užuomazgomis. „Karalių pamaina“ (Kings' Shift, 2016) – trečiasis ilgametražis Igno Miškinio darbas, kurio nacionalinė premjera įvyko kino festivalyje „Kino pavasaris“. Filmas varžėsi konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“. Juo režisierius nutraukė septynerių metų tylą, stojusią po geriausio vaidybinio filmo titulą „Sidabrinės“ gervės apdovanojimuose pelniusio darbo „Artimos šviesos“ (Low Lights, 2009) pasirodymo. Karalių…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 5
Scenarijus - 5
Kinematografija - 4
Aktorių darbas - 6
Muzika - 4

4.8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*