fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Karalius Artūras. Kalavijo legenda“: Labai brangus kliedesys (apžvalga)

Kadras iš filmo „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“
„Acme Film“ archyvas

Kuo žmogų, gyvenantį jau spėjusiame įsibėgėti XXI amžiuje, galėtų masinti karaliaus Artūro istorija? Gerai pagalvokite. Labai gerai. Galbūt kažin kokiomis amžinosiomis vertybėmis? Galbūt riteriškas garbės kodeksas šiais etinio neapibrėžtumo laikais gali pasiūlyti šiek tiek tikrumo, šiek tiek dvasinio įkvėpimo? Galbūt pasitarnauti kaip savotiškas pabėgimas į paprastesnius laikus? Iš tikrųjų tai sunku kažką sugalvoti…

Be abejo, labai nesunku suprasti, kodėl didžiosioms studijoms karaliaus Artūro legenda atrodo verta filmo. Juk savotiškos difuzijos būdu ji taip giliai nusėdusi mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kad kiekvienas net ir naktį prižadintas galėtumėm kažką papasakoti apie akmenyje įstrigusį kardą ir jį ištraukusį būsimąjį karalių. Taip sakant, beveik šimtaprocentinis brand recognition. Nieko keisto, kad šią istoriją filmu jau bandyta paversti. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį. Gūdžiais 2004-aisiais. Tiesa, tada visi bandė kažkokiu būdu atkartoti „Žiedų valdovo“ sėkmę ir ieškojo savo fantasy franšizės.

Žodžiu, aš čia tokiu būdu bandau pasakyti, kad jau pats „Karaliaus Artūro“ egzistavimo faktas yra keistas. Čia panašiai kaip su pernykščiu „Ben Huru“. Pamatai kine anonsą ir kaipmat supranti, kad bręsta dar vienas flopas. Tačiau galbūt neverta apie knygą spręsti vien tik iš jos viršelio. Galbūt tik šio filmo idėja atrodo keista, o iš tikrųjų tai tikrų tikriausias deimantas? Juk jį režisavo labai puikiai žinomas Guy Ritchie, pagarsėjęs savo stilingais ir pretenzingais filmais apie gangsterius, kuriuos, regis, kino snobai kitados visai mėgo.

Kadras iš filmo „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“
„Acme Film“ archyvas

Na, belieka pastebėti, kad ką jau ką, o savitą stilių „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“ (King Arthur. Legend of the Sword, 2017) tikrai turi. Tikrai tokį guy ritchie’išką. Į šitą apibrėžimą baisiai daug netelpa: atseit šmaikštūs dialogai, savotiškai nufilmuotos gaudynių/kautynių scenos ir panašiai. Šis režisierius visada buvo pigesnė ir banalesnė Tarantino versija (atlieskite, mieli gerbėjai). Naujų triukų per visus šiuos metus jis taip ir neišmoko. Gal todėl Artūras ir atrodo toks didelis farsas. Stilistiškai tai absoliutus kliedesys. Net sunku ir būtų sugalvoti kitą filmą, kuriame medžiaga ir jos pateikimo būdas taip nederėtų.

Kadangi G. Ritchie geriausiai moka kurpti istorijas apie visokius nusikaltėlius arba tiesiog visuomenės paraštėse gyvenančius veikėjus, tai ir iš Artūro legendos jis bando išspausti kažką panašaus. Net neįsivaizduoju kodėl. Gal tiesiog nieko geriau nesugalvojo. Artūras čia paverstas tokiu šauniu suteneriu, kuris visiško atsitiktinumo (o gal greičiau neapsižiūrėjimo) dėka atsiduria prie to nelemto Eskaliburo, ištraukia jį iš akmens, o tada, siekdamas sosto, kurio visiškai nenusipelnė, tampa savotišku teroristu. Na tai kas, kad tokias mitines figūras kaip Artūras visada norisi įsivaizduoti kaip kilnumo ir garbingumo pavyzdį.

Tačiau buvo nebuvo. Lai būna suteneris ir teroristas, kad tik istorija būtų įdomi ir įtraukianti, o veikėjai įtikinantys ir mylėtini. Tačiau ko jau ko, bet šių elementų „Karalius Artūras“ tikrai neturi. Istorija pasakojama taip negrabiai, paviršutiniškai ir štampuotai, kad nuostabą dėl jos banalumą labai greitai pakeičia elementarus nuobodulys. Filmo antrojo veiksmo pabaigoje esama tokios ilgos neva įtraukiančios ir emocionalios scenos, pilnos gaudynių, kautynių, žudynių, verksmų ir riksmų. Stebėdamas ją aš spėjau kelis kartus pakeisti savo sėdėjimo pozą, tada atsidusti ir pagalvoti, kad man baisiai nuobodu. Emocinio ryšio su žiūrovu vien be saiko jį šerdamas garsais ir vaizdais tikrai neužmegsi. Beprasmės kovos scenos su beveidėmis priešų ordomis gali sukelti tik žiovulį.

Kadras iš filmo „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“
„Acme Film“ archyvas

Kalbant apie beveidžius žmones. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka kažkoks Charlie`is Hunnamas. Žmogus, kuris turi patį neišraiškingiausią veidą Holivude. Tokį veidą, kurį, regis, matei ir visur, ir niekur. Jis gal vaidino filme „Pacific Rim“, gal „Warcraft’e“. O gal nevaidino nei viename iš jų. Žodžiu, tai baisiai necharizmatiškas žmogus, kuris ir šiaip prastą medžiagą daro dar prastesne. Jo kolegos irgi panašūs. Vienintelis žmogus, kuris šioje aktorių grupėje turi bent šiek tiek simpatiškumo, yra pagrindinį blogietį vaidinantis Jude`as Law. Jis klastingas, keliantis baimę ir nepasitikėjimą, pilnas konfliktų. Tiesą sakant, jo motyvacijos netgi aiškesnės nei paties Artūro. J. Law tiesiog nori kuo daugiau galios ir to, kad žmonės jo bijotų. Ko nori Artūras? O velniai žino. Toks jausmas, kad jis nieko nenori. Likimas jam tiesiog parodo tam tikrą kelią, kuriuo jis kone aklai ir eina. Koks patrauklus protagonistas!

Net ir tokie elementai kaip kinematografija ar muzika visiškai prašauna pro šalį. Pasaulis, kuriame vyksta veiksmas paprasčiausiai atrodo kažkoks dirbtinis. Pastatai ir vietos ne paskatina tave labiau įsijausti į veiksmą, o kaip tik traukia tave iš jo. „Žiedų Valdovo“ pasaulis atrodė toks mielas kaip tik todėl, kad jis – nepaisant savo fantastiškumo – atrodė išgyventas. Galėjai įsivaizduoti, kad jame tikrai gyvena žmonės (ir ne tik).

„Karaliuje Artūre“ šio aspekto visiškai nėra. Tūkstančiai kompiuterinių animatorių tiesiog sugeneravo tuntą tamsių, dirbtinai atrodančių peizažų, kuriuos pamiršite tą pačią akimirką, kai tik išeisite iš kino salės. Muzika irgi kelianti nuostabą. Čia pilna montažų, per kuriuos skamba kažkas panašaus į techno ar noise’ą. Nesuprasi. Vėlgi, su pačios istorijos medžiaga tai visiškai nesiderina. Tiesą sakant, tiek kinematografija, tiek muzika filmas labiau primena kompiuterinį žaidimą, kuris kurtas taip, kad atrodytų kietai, o ne iš tikrųjų tikslingai pasakotų kažkokią istoriją.

Taigi ar liūdna, kad „Karaliui Artūrui“ taip viskas nepavyko? Iš tikrųjų tai nei kiek. Galima netgi sakyti, kad šita absoliuti nesėkmė, šitas kliedesys išeis visiems į naudą. Holivudas per dažnai galvoja, jog sumetus į krūvą tuntą vaizdų ir padailinus juos kompiuterine grafika bus galima visa tai nesunkiai parduoti žiūrovams. Tačiau jie nebe pirmą kartą pasako „ne“. Šiandien „Karaliui Artūrui“. Rytoj galbūt pasakys „ne“ ir „Transformeriams“. Čia tokia viltis, kurią suteikia šis filmas.

Filmo anonsas:

Komentarai