„Karibų piratai: Salazaro kerštas“ – Holivudo „kankanas“ bei „čiliakas“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

Tokios vietos kaip visokie can canai, čiliakai ir le krepai yra labai įdomus reiškinys. Visų pirma todėl, kad niekas į juos nenori eiti. Nesupraskite manęs klaidingai. Eina žmonės ten. Būriais. Tačiau niekas niekada nėra pasakęs kažko panašaus į: „Ką veiki vakare/savaitgalį? Gal nori į čiliaką?“ Nebūna taip. Ten einama tada, kai esi kažkur mieste ir ūmai užsimanai pavalgyti, bet tingi ieškoti kažko įdomesnio, todėl užsuki į tą niekuo neypatingą vietą, kurioje bent jau žinai, ką gausi.

„Karibų piratų“ franšizė kažkuo primena tas tinklines picerijas. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šie filmai turi kažkokių aršių gerbėjų, kurie nekantriai lauktų kiekvienos naujos dalies, spekuliuotų, kokios įdomybės dar slepiasi tame pasaulyje, ir t.t. Tačiau pirmosios keturios juostos vis tiek sugebėjo uždirbti kalnus pinigų (porą kartų buvo netgi peržengta ta magiška milijardo riba). Kodėl? Kaip tik dėl tų ankstesnėje pastraipoje išvardintų priežasčių.

Eidamas į „Karibų piratus“ daugiau mažiau žinai, ką gausi. Šiek tiek humoro, geri specialieji efektai, gražūs vaizdai, nuotykių atmosfera. Tai filmai, skirti ir niekam, ir kartu visiems. Kitaip tariant, visiškai vidutiniam žiūrovui, kartą per mėnesį užsukančiam į kino teatrą ir norinčiam už vieno bilieto kainą gauti maksimalią vertę. Aš žinau, kad jums filmai yra šiek tiek daugiau nei paprasta pramoga (tikriausiai neskaitytumėt jūs šitos apžvalgos, jeigu kitaip būtų), bet susitaikykite su mintimi, kad absoliuti dauguma žmonių galvoja šiek tiek kitaip. Ir nieko čia tokio. Čia jūs esate keisti ir neadekvatūs,  o ne jie.

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

Žodžiu „Karibų piratai“ – tai kino pasaulio „McDonald’s“, „Starbucks“ ir „Internet Explorer“. Ir gal visi šie dalykai ir nėra labai aukštos klasės, bet nėra jie ir pačios žemiausios. Sakykite, ką norite, bet „McDonald’s“ būna visai skanu, jei per dažnai jame nesilankai. Ir tikrai daug geriau nei „Hesburger“ ar kokioje nors Pašilaičių kebabinėje, įsikūrusioje degalinės kieme. O vertinant „Karibų piratus. Salazaro kerštas“ reikia klausti ne, ar jis geras, o ar kokybiškas, t. y. ar tie tikslai, kuriuos išsikelia filmo kūrėjai, yra įgyvendinami.

Reklama

Ir atsakymas yra… gal, turbūt. „Karibų piratai“ yra tokia keista franšizė. Joje viskas tarsi susilieja į vieną visumą, nes visi filmai daugiau mažiau vienodi. Tai savaime net nėra blogai, bet tie patys triukai ilgainiui ima šiek tiek įgristi. Visi elementai, kurie panaudoti „Salazaro keršte“ jau pasitelkti ir anksčiau, todėl filmas jūsų absoliučiai nieko nenustebins ir neparodys nieko naujo. Kaip ir visada, čia esama šiokios tokios šeimos dramos, skystos meilės istorijos ir paranormalių elementų. Kaip ir visada, jie pakankamai silpni. Kaip ir visada, jie visgi padeda stumti siužetą į priekį ir suteikia šiokį tokį pagrindimą brangiai kainuojančioms ir savo įspūdingumu žiūrovą bukinančioms veiksmo scenoms.

Žinoma, tikrai ne dėl siužeto žmonės eina į „Karibų piratus“. Juos daug labiau vilioja Karibų jūros vaizdai, kurie tikrai atrodo labai dailiai, gražios moterys su per didelėmis iškirptėmis ir savo bukumu juokingi piratai (Realybėje tai buvo baisiai žiaurūs vagys, žudikai ir prievartautojai, bet lai ima biesas tą istoriją! Čia juk tik filmas!). Na ir, žinoma, Johny Deppas. Pastarasis jau bent kokį dešimtmetį atrodo visiškai praradęs motyvaciją vaidinti filmuose ir pasirodo juose, ko gero, vien tam, kad galėtų išlaikyti savo nuosavą salą, o kapitoną Džekas Sparou, ko gero, visai sėkmingai suvaidintų ir prižadintas vidury nakties. Labai jau natūraliai jam tai pavyksta ir, pripažinkim, tai visai simpatiškas personažas.

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

 

Šį kartą jį persekioja vaiduoklis vardu Salazaras, norintis keršto už kažką, kas iš tikrųjų buvo jo paties kaltė. Po kojomis maišosi kažkoks skystablauzdis vaikėzas, norintis panaikinti kažkokį prakeiksmą ir ragana vadinama mokslininkė-diletantė, ieškanti savo tėvo. Kažkodėl visos šios siužetinės linijos susilieja į vieną – Poseidono trišakio paieškas. Kaip siejasi senovės graikų dievas ir kolonijinių laikų Karibų regionas, aš nežinau, bet, pasirodo, siejasi. Ir čia yra kertinis momentas. „Salazaro kerštas“ jums visai tiks ir patiks, jeigu jame neieškosite logikos ir prasmės. Tai tiesiog bereikšmė, besmegenė pramoga ir tiek. Kol su tuo susitaikysite, tol jums viskas bus gerai.

Aišku, tai ne visada paprasta. Kai kurie filmo aspektai tiesiog per daug erzina, kad į juos neatkreiptum dėmesio. Didžiausia problema, be abejo, yra scenarijus bei jo struktūra. Aš esu beveik tikras, kad pats J. Deppas filmavimo aikštelėje daro praktiškai viską, ką tik sugalvoja. Taip, jis pasako tai, ką reikia pasakyti, bet daro tai taip, kaip pats nori. Jeigu tokia laisvumo, autoironijos atmosfera pirmaisiais kartais veikė kuo puikiausiai, tai dabar jau viskas nuėję šiek tiek per toli. Toks jausmas, kad „Karibų piratų“ laivas plaukia visiškai nekontroliuojamas ir tai, kad jis nesudūžta į kokias nors uolas yra greičiau sėkmė, o ne dėsningumas.

Net ir pati keisčiausia, kvailiausia istorija iš tikrųjų gali būti stipri. Pasaulyje pilna filmų, kurie tai patvirtina. Tačiau tam reikia kelių elementų: vidinės logikos, pagrindžiančios istoriją, įdomių veikėjų ir dalykų, kurie juos motyvuotų. „Salazaro keršte“ nei vienas iš jų nefunkcionuoja. Veikėjai silpni ir labiau tinkami animaciniam serialui, o ne filmų franšizei.

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

Kodėl? Nes visi jie teturi vieną ar du juos charakterizuojančius bruožus. Šis yra drąsus ir charizmatiškas girtuoklis, jis kietakaktis su giliai pasislėpusia geriečio širdimi, ana – stipri ir savarankiška moteris, kuriai nuolat reikia ją išgelbėti galinčių vyrų (vaikščiojantis oksimoronas…). Tuo viskas ir apsiriboja. Gal todėl ir tose lemiamose akimirkose, kai kažkas pasiaukoja ar atlieka kokį herojišką veiksmą, tu nieko nejauti. Nes visai tai nepelnyta. Tos ašaros, tie riksmai, tie bučiniai. Tai tik dalykai, kurie įvyksta, nes jie turi įvykti.

Ir pats filmas egzistuoja vien todėl, kad turi egzistuoti. Juk jeigu kažkas neša pelną, būtų kvaila to neišnaudoti. Čia nerasite jokios kūrybinės ugnelės, jokių originalių idėjų. Tačiau gal šių dalykų ir neieškote. Gal jus tiesiog kamuoja pagirios ir jūs norite į „McDonald’s“? Jeigu taip, „Karibų piratai. Salazaro kerštas “ jums idealiai tiks. Ir čia visai nėra ko gėdytis.

Filmo anonsas:

Tokios vietos kaip visokie can canai, čiliakai ir le krepai yra labai įdomus reiškinys. Visų pirma todėl, kad niekas į juos nenori eiti. Nesupraskite manęs klaidingai. Eina žmonės ten. Būriais. Tačiau niekas niekada nėra pasakęs kažko panašaus į: „Ką veiki vakare/savaitgalį? Gal nori į čiliaką?“ Nebūna taip. Ten einama tada, kai esi kažkur mieste ir ūmai užsimanai pavalgyti, bet tingi ieškoti kažko įdomesnio, todėl užsuki į tą niekuo neypatingą vietą, kurioje bent jau žinai, ką gausi. „Karibų piratų“ franšizė kažkuo primena tas tinklines picerijas. Sunku būtų įsivaizduoti,…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 5
Scenarijus - 3
Aktorių darbas - 5
Kinematografija - 8
Muzika - 4

5

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*