fbpx
Kinas kelyje

Kinas kelyje #4. „Po dangaus skliautu“ – Sacharos užhipnotizuotų sutuoktinių drama

Sacharos dykuma filme hipnotizuoja savo platybėmis ir paslaptimis Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – kinokopilka.tv
Sacharos dykuma filme hipnotizuoja savo platybėmis ir paslaptimis Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – kinokopilka.tv
Sacharos dykuma filme hipnotizuoja savo platybėmis ir paslaptimis
Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – kinokopilka.tv

Pagal rašytoją Paulą Bowlesą, keliautojus būtų galima suskirstyti į du tipus – turistus ir klajotojus. Turistai keliauja pagal numatytą maršrutą ir vos tik pamatę, ką norėjo, stengiasi kuo greičiau grįžti namo. Tuo tarpu klajotojai niekur neskuba ir keliauja impulsyviai, pagal nuotaiką, o atvykę į svetimą kraštą lieka vienoje vietoje ilgiau – savaitei, mėnesiui ar net keliems metams. Šie naujų patirčių ieškotojai niekada negrįžta namo, nes jie visada keliauja ir trokšta pranykti, paskęsti kitos šalies realybėje. Būtent apie antrąjį, keliautojo-klajotojo, tipą pasakojama Paulo Bowleso knygos „Dangaus prieglobstis“ ekranizacijoje – režisieriaus Bernardo Bertoluccio filme „Po dangaus skliautu“ (The Sheltering Sky, 1990). Pratęsiant rubrikos „Kinas kelyje“ filmų apžvalgas, šį kartą siūlau tapti vienišu klajotoju po dangaus skliautu ir, išsiveržus iš vakarietiško pasaulio ribų, panirti į Sacharos dykumos platybes.

Klajotojais save vadinantys Kitė ir Portas filmo pradžioje labiau primena  turtingus turistus Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – kinokopilka.tv
Klajotojais save vadinantys Kitė ir Portas filmo pradžioje labiau primena turtingus turistus
Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – kinokopilka.tv

Filmo veiksmo laikas sutampa su Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Bėgdama nuo Vakarų pasaulį apėmusios pokario depresijos trijų amerikiečių kompanija atvyksta į Šiaurės Afriką. Sutuoktiniai Kitė ir Portas į egzotišką kraštą vyksta tikėdamiesi atgaivinti išblėsusią aistrą, įpūsti naujos ugnies į tarpusavio santykius. Kartu su jais vyksta draugas Taneris (Campbell Scott), kuris yra ne tik turtingas dykinėtojas, bet ir slaptas Kitės gerbėjas, todėl įneša šiek tiek gyvybės į atvėsusius poros tarpusavio santykius. Kelionės iniciatorius yra meniškos sielos Portas, Afrikos žemynui jaučiantis tiesiog magišką trauką. Rafinuotais kino „blogiukų“ vaidmenimis garsėjantis Johnas Malkovichius šiame filme yra kupinas intelektualaus mąslumo, poetiško grožio bei egzistencinio tragizmo.

Filme jo kuriamas herojus Portas savo charakteriu yra labai artimas knygos autoriui Paului Bowlesui (1910-1999) – Amerikos rašytojui egzistencialistui, kompozitoriui ir aistringam keliautojui. Romane „Po dangaus skliautu“ P. Bowlesas užfiksavo savo paties ilgametę gyvenimišką patirtį Šiaurės Afrikoje. Kaip ir dauguma kitų JAV intelektualų, po Antrojo pasaulinio karo jis atvyko ketindamas kurį laiką pagyventi Maroke. Viešnagė užsitęsė daugiau nei 40 metų, per kuriuos rašytojas padarė išvadą, jog tapti savu šiame Artimųjų Rytų pasaulyje yra tiesiog neįmanoma. Gali pamėginti, bet vis tiek tiktai apsikvailinsi. Šis kultūrų nesuderinamumas yra viena iš romano „Dangaus prieglobstis“ varomųjų jėgų. „Gali stebėti, būti šalia, bendrauti, bet Afrikoje tapti savu niekada nepavyks“, – reziumuoja Amerikos rašytojas. Bernardo Bertoluccio režisuotame filme „Po dangaus skliautu“ garbaus amžiaus sulaukusį Paulą Bowlesą galima pamatyti vaidinant patį save. „Tangier“ kavinės epizoduose jis pasirodo mįslingu žvilgsniu stebėdamas herojus, tapdamas įvykių liudytoju bei nebyliu komentuotoju, o tai filmui suteikia ypatingą dvasinį krūvį.

Norėdama įsijausti į vaidmenį, aktorė Debra Winger pusę metų praleido gyvendama dykumoje Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – pixhst.com
Norėdama įsijausti į vaidmenį, aktorė Debra Winger pusę metų praleido gyvendama dykumoje
Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – pixhst.com

Sakoma, kad filmavimo metu susipažinusi su Paulu Bowlesu pagrindinė filmo aktorė Debra Winger įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio. Nepaisydama net keturiasdešimties metų amžiaus skirtumo, ši ekscentriška ir nuotaikų kaita garsėjanti menininkė tvirtino: „Aš įsimylėjau jį taip, kaip dar nemylėjau jokio kito vyriškio.“ Galbūt tokias kraštutines emocijas Debrai sužadino tai, kad ruošdamasi vaidmeniui Bernardo Bertoluccio filme „Po dangaus skliautu“ ji net šešis mėnesius praleido dykumoje ir grįžo iš ten visiškai pasikeitusi. „Šiaurės Afrika yra visa ko pradžia, ji simbolizuoja gryniausią mintį, sąmonę“, – taip naujai atrastą egzotišką kraštą įvardino amerikiečių aktorė. Ši, į emocinius kraštutinumus linkusi menininkė, gali iki išsekimo atsiduoti kuriamam vaidmeniui. Ji skaito absoliučiai viską, kas galėtų būti susiję su jos heroje filme, rašo dienoraščius ir laiškus personažo vardu ir siunčia juos filmo režisieriui, reikalaudama perskaičius iškart sudeginti. Kuriamas vaidmuo Debrai Winger yra žutbūtinis dalykas. Darbas jai yra ugnis, kuri gali sudeginti arba paskandinti ekstazėje. „Debra yra lyg Stradivarijaus smuikas, galintis groti pats vienas. Aš dar niekada nesu sutikęs aktorės, kuri sugebėtų šitaip įsijausti į vaidmenį, iki skausmo“, – susižavėjęs bendradarbiavimu filme „Po dangaus skliautu“ kalbėjo režisierius.

Kartais tam, kad vėl pasijustum gyvas, prireikia iškeliauti į bekraštę dykumą Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – dvdtalk.ru
Kartais tam, kad vėl pasijustum gyvas, prireikia iškeliauti į bekraštę dykumą
Kadras iš filmo „Po dangaus skliautu“. Šaltinis – dvdtalk.ru

Italų kino kūrėją Bernardą Bertoluccį (g. 1944) pavadinčiau laimingu vaiku, nes gimęs turtingoje šeimoje didžiąją laiko dalį jis praleisdavo su artimaisiais žiūrėdamas ir aptarinėdamas kino filmus bei kurdamas poeziją. Bernardo tėvas buvo žinomas poetas, rašytojas, o be viso to – dar ir kino kritikas, draugavęs su žymiais filmų kūrėjais. Vienas iš tokių draugų buvo italų kino grandas Pieras Paolas Pasolinis, kurio asistentu dirbdamas savo režisūrinę karjerą pradėjo ir jaunasis Bernardas. Patyręs savo mokytojo įtaką, galiausiai Bertoluccis suformavo savitą kino braižą. Jis kuria itin vizualius, spalvinio simbolizmo ir išradingo montažo kupinus filmus, kurie dažnai yra seksualiai provokuojantys arba ideologiškai šokiruojantys. Kalbėdamas apie filmo „Po dangaus skliautu“ kūrimo intencijas jis teigia norėjęs sukurti truputį kitokią Paulo Bowleso istorijos versiją. Režisieriaus nuomone, romano atomazga yra pernelyg slegianti, vedanti į neišvengiamą herojų susinaikinimą, todėl jis pateikė pabaigą į kiek viltingesnę.

„Šiame filme mane labiausiai domina ne tai, kur link veda veiksmas, bet tai, kas vyksta pačioje jo eigoje. Herojų charakteriai yra mįslingi, Kitės ir Porto porą jungia tam tikra energija, paslaptis. Ir būtent šios paslapties sukūrimas mane domina labiau, negu jos išaiškinimas ir atskleidimas“, – teigia filmo režisierius, sukurdamas mįslingą istorijos finalą.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių priversta reaguoti ir tapti aktyvia veikėja, Kitė transformuojasi ir įgauna Portui būdingų bruožų – troškimo klajoti, rizikuoti, patirti nuotykių ir ištirpti svetimoje kultūroje. Ji nepraranda savo identiteto, bet patiria įvairias jo metamorfozes ir atranda save iš naujo.

Filmo anonsas:

Komentarai