„KINFO apdovanojimai“ – lietuviškojo kino atspindys

„KINFO apdovanojimai 2016“ Fotografė Kristina Sereikaitė

„KINFO apdovanojimai 2016“
Fotografė Kristina Sereikaitė

„KINFO.LT“ komanda pasibaigus „KINFO apdovanojimams 2016“ nusprendė išsakyti savo poziciją ir pakalbėti apie lietuviškojo kino pasaulį. Kalbamės apie tai, kodėl balsavimo formatas, filmų įtraukimas į nominacijas yra toks, koks yra. Taip pat paliečiame problemas, su kuriomis susiduria lietuviškas kinas. Kalbamės apie tai, ko trūksta Lietuvoje kuriamiems filmams ir ko galima tikėtis šioje srityje ateityje.

Kodėl „KINFO apdovanojimuose“ balsavimo teisė suteikiama žiūrovui ir leidžiama balsuoti kiekvieną dieną?

Lina Sakalauskaitė, „KINFO.LT“ vadovė ir viena iš apdovanojimų organizatorių: „Žmogus, kuris nusipirko bilietą į kino teatre rodomą filmą, nebūtinai turi būti traktuojamas, kaip mėgstantis tą filmą. Nuėjęs į tą filmą jis gali likti ir labai nepatenkintas. Šie apdovanojimai skirti būtent tam, kad žiūrovai galėtų išreikšti savo nuomonę. Šiuo balsavimu žiūrovai gali išsakyti, kurie Lietuvoje per praėjusius metus sukurti ir išleisti filmai jiems patiko labiausiai. Tai – sumažintas demokratijos modelis. Patys apdovanojimai pakankamai naujas dalykas. Jie vyko tik trečius metus. Per metus Lietuvoje sukuriama pakankamai nedaug filmų – apie 10 pilno metro ir kiek daugiau trumpametražių. Tad balsavimas kiekvieną dieną vyksta vien tam, kad žmonės labiau įsitrauktų, kad būtų galima šiuos apdovanojimus ir nominuotus filmus išviešinti būtent iš žiūrovų taško.“

Aušra Ginotytė, viena iš apdovanojimų organizatorių: „Tai galima pavadinti komunikacijos plėtra – pačio projekto ir paties filmo, kurį tuo metu, kai vyksta balsavimas, galima dar labiau išpopuliarinti. Galbūt žmogus norės dar kartą pamatyti tą filmą. Arba, kaip rodo filmo „Deminas: dvi tvirtovės“ pavyzdys, po apdovanojimų daug kas nori jį pamatyti. Šiam filmui buvo padaryta gera reklama. Todėl balsavimas vyksta kasdien. Balsavimas galbūt kam nors gali atrodyti neadekvatus, jeigu leidžiama balsuoti kasdien. Tačiau balsavusių už nominacijas proporcija nepasikeistų, jeigu būtų galima balsuoti tik vieną kartą. Tiesiog būtų mažiau balsų, o laimėtojai būtų tie patys. Toks balsavimo principas yra sukurtas sąmoningai tam, kad vyktų judėjimas.“

Laura Urbonavičiūtė, viena iš apdovanojimų organizatorių: „Kaip jau minėta, yra populiarinimas ir platinimas. Galbūt renginio metu nelabai jaučiasi, kokie filmai populiaresni, apie kuriuos žinia sklido plačiau, pačio renginio metu tie dalykai neišsikristalizuoja. Tačiau po renginio matai, kas vyksta toliau, kokie atgarsiai. Matai, kokie filmai yra rodomi, apie ką yra kalbama. Tada pajauti renginio ir balsavimo proceso išliekamąją vertę.“

Reklama

Aistė Girkontaitė, viena iš apdovanojimų organizatorių: „Balsavimas kasdien vyksta dėl komunikacijos, kad ta žinutė būtų skleidžiama kasdien, kad apie balsavimą ir pačius filmus būtų primenama kasdien.“

Aušra: „Šio projekto tikslas yra ne tas, kad tas pats žmogus, filmų kūrėjai kasdien dalintųsi šią žinia, tačiau, kad ją skleistų ir kad rūpėtų tiems žmonėms, kurie palaiko šį filmą, kuriems patiko šis filmas. Siekis yra išplėsti tą žinią taip, kad ji eitų iš visur.“

Lina: „Idealiu variantu žmonės turėtų sirgti už tuos filmus, turėtų norėti, kad laimėtų jų favoritas, kad pasidalintų ta žinute savo socialiniuose tinkluose, kad primintų savo draugams karts nuo karto nubalsuoti, kad jam būtų įdomu. Projekto esmė yra paskatinti žmones atkreipti dėmesį į lietuvišką kiną, domėtis juo, žiūrėti, ką mes turime Lietuvoje, kas kuria, kaip kuria. Tuo pačiu reikia pažymėti, kad „KINFO.LT“ nesprendė ir nespręs, kas yra gerai sukurta, kas yra blogai sukurta. Apdovanojimų projekto esmė yra ne kritikuoti darbus, o parodyti kiek ir kokių darbų buvo sukurta per metus. Mes turime tai, ką turime. Iš esmės, „KINFO.LT“ atlieka veidrodžio funkciją.“

Donatas Mincė, vienas iš „KINFO.LT“ įkūrėjų ir apdovanojimų organizatorių: „Be to, kiek įmanoma, skatiname diskutuoti, ar tai geri filmai ar ne.“

„KINFO apdovanojimai 2016“ Fotografė Monika Daužickaitė

„KINFO apdovanojimai 2016“
Fotografė Monika Daužickaitė

Kodėl, kad patektų tarp nominantų, užtenka, kad filmas būtų parodytas kino teatre tris kartus?

Lina: „Jei nominuotume tik tuos filmus, kurie, pavyzdžiui, savaitę buvo rodyti kino teatre, atmestume tuos filmus, kurie rodomi festivaliuose, atmestume tuos filmus, kurie rodomi „Skalvijoje“. Yra vaidybinių filmų, kurie neprasimuša į „Forum Cinemas“ ar „Multikino“ repertuarus. Lietuvoje nedaug kino teatrų, situacija miestuose ir miesteliuose yra sudėtinga bei į didelių komercinių kino teatrų repertuarus autoriniam kinui vis dar sunku pakliūti. Ar mes norime rinktis tik iš „Tarp mūsų berniukų“, „Nepatyręs“ arba „Kunigo naudą velniai gaudo“, kuri, mano nuomone, yra silpnesnė nei „Problemų tvarkytojas“? Taip, trys kartai yra mažai. Tačiau tai yra problema su lietuviško kino sklaida iš esmės.“

Laura: „Gal trys kartai yra mažas skaičius, bet problema yra ta, kad tų filmų nelabai ir pamatysi, nelabai yra, kur juos pažiūrėti. Tai, kad šiais metais buvo galimybė trumpo metro filmus pamatyti „15min.lt“, iš dalies išsprendė tą klausimą: „Kur aš galiu pamatyti jūsų filmą?“. Tai, kad „Problemų tvarkytojas“ buvo rodomas internete yra žingsnis į priekį ir tam tikras problemos sprendimas. Jeigu mes filmų negalime pamatyti kino teatre, tai gal internetas yra tas atsakymas?“

Aistė: „Tiek internetas, tiek apdovanojimai, kur nėra labai griežtų taisyklių, leidžia pasireikšti smulkesniems projektams.“

Lina: „Problema yra ir su kai kurių prodiuserių požiūriu, kai kurie tarsi bijo to interneto ir niekaip jo neprisijaukina, nors pasaulyje tai yra išpopuliarėjęs dalykas.“

Laura: „Kyla klausimas, kam tie žmonės kuria. Jei vėliau nėra galimybės nei parodyti tų filmų, nei jų pasižiūrėti. Aš pati esu dirbusi prie ne vieno trumpo metro filmo, bet aš neturiu ką parodyti. Filmas nufilmuotas, žmonės įdėję beprotiškai daug darbo, pastangų ir laiko, o rezultatas yra pasidedamas į stalčių.“

Lina: „Galima suprasti jaunuosius prodiuserius ir kūrėjus, kurie su savo filmais dalyvauja įvairiuose kino festivaliuose ir tai apriboja filmo įkėlimą į internetą. Tačiau atsižvelgiant į tai, galima būtų pagalvoti apie alternatyvas, galbūt ribotui kiekiui žmonių parodyti, ribotais seansais rodyti, ribotą priėjimą internete daryti. Tų būdų tikrai yra, tik reikia paieškoti galimybių, kaip juos įgyvendinti.“

„KINFO apdovanojimai 2016“ Fotografė Kristina Sereikaitė

„KINFO apdovanojimai 2016“
Fotografė Kristina Sereikaitė

Koks žiūrovo požiūris į lietuvišką kiną?

Lina: „Prodiuseriai turėtų dirbti iš visų jėgų, kad žmonės ateitų į jų filmus ir tai turėtų daryti ne tik komercinio kino autoriai. Būtų smagu, kad kūrėjai ir prodiuseriai kviestų į filmus, kurie yra verti pamatymo ir būtų įdedamos kuo didesnės pastangos, kad žiūrovas apie juos išgirstų. Lietuvoje mažesni miestai mėgsta lietuvišką produkciją. „Kino pavasario karavanas“ surenka pilnas sales. „Sidabrinės gervės naktys“ visą laiką parodo gražius rezultatus. Tai rodo, kad žmonės eina, žmonėms įdomu, bet jų tai nepasiekia. Apdovanojimams buvo paruoštas video „Vox populi“ taip pat buvo tam tikras veidrodis. Buvo einama prie žiūrovo ir klausima, koks lietuvių režisierius turėtų režisuoti filmą apie juos. Ir tai vėlgi parodo, kad mes nelabai žinome, kas pas mus kuria. Ta žinutė kažkur užstrigusi ir ji nepasiekia žiūrovo. Tebūnie mes dabar turime daugybę linksmų komedijų, kurios vienos yra geresnės, kitos yra prastesnės, vienos yra bandomos daryti iš lietuvių apsakymų, kurios neaišku, ar patiktų patiems autoriams, kitose perkami scenarijai ir bandoma padaryti linksmą pramogą žiūrovui ir jį prajuokinti. Tačiau pas mus trūksta filmų apie realijas, kas dabar vyksta su mumis ir niekaip neatrandame tų filmų, su kuriais Lietuvos kino žiūrovas galėtų susitapatinti, kuriais galėtų gyventi, galėtų džiaugtis ir išėjęs iš kino salės galėtų pasakyti: „Va, šitą filmą tu privalai pažiūrėti, čia yra apie mus.“

Laura: „Lietuvoje tam tikrų kino kūrėjų problema yra ta, kad jie laiko žiūrovus kvailais. Galbūt visgi tai nėra jų požiūris, bet kartais susidaro toks įspūdis. Tada atsiranda užburtas ratas tarp žiūrovo ir kūrėjo, ką žiūrovas žiūri ir ką kūrėjas kuria. Kažkas tą užburtą ratą turėtų sugriauti ir iš jo išsiveržti. Jei žiūrovui kartais trūksta žinių, trūksta motyvacijos, kad jis pakeistų savo žiūrėjimo įpročius, tai gal kūrėjas galėtų atlikti tą juodą darbą ir šiek tiek pakeisti situaciją. Režisierius turi būti asmenybė. Jis turi turėti įvaizdį, turi nešti idėją. Tie režisieriai, kurie įdomiai kuria, kurių darbus žmonės seka, kurių pavardes, galų gale, žmonės žino – jie yra asmenybės. Gal verta atsigręžti į save, kodėl tavo kūrybos žmonės neseka, kodėl jos nežino, kodėl niekas nepasidomi, kas to filmo režisierius. Kodėl nežino, kas yra scenaristai. Pavyzdžiui, teatro scenaristus, jei domisi teatru, žmonės daugiau mažiau žino. Kodėl taip negalėtų būti su kinu?.“

Aistė: „Manau, yra ir tam tikra sistema, jos rėmai, tam tikri įpročiai, sistema, kuri diktuoja savo sąlygas. Žmonės į ją įeina, jie pripranta prie to ir nebesuvokia, kad galima daryti kitaip.“

Laura: „Apdovanojimai kaip tik ir yra naudingi tuo, kad galima retrospektyviai pasižiūrėti ir parekflektuoti tas problemas. Tai reali galimybė pasižiūrėti, ką žmonės mėgsta ir ko jie nemėgsta. Apdovanojimai atspindi tam tikras problemas, mes matome filmus kontekste ir atsiskleidžia tos temos, apie kurias reikia kalbėti.“

Kaip lietuviškame kine traktuoti profesionalumą versus mėgėjiškumą?

Lina: „Klausimas, kas tą profesionalumą apskritai nustato. Ar tai, kad patenki į komercinio kino tinklelį? Ar tai, kad turi diplomą? Ar tai, kad turi idėją, kurią sieki įgyvendinti bet kokia kaina? Aš suprantu, kad yra tam tikri dalykai, kuriuos filmas turi turėti. Šiuo atveju, „Problemų tvarkytojo“ gal net negalima vadinti kino filmu. Tai filmas, kuris gimė iš entuziazmo ir, manau, kūrėjai tai puikiai supranta. Jiems tai yra simbolis, kad jie įveikė pirmą laiptelį, jie jį sukūrė, jie norėjo jį sukurti ir kitais metais ar dar kitais jie jau parodys, ką gali padaryti geresnėmis sąlygomis, geresne kokybe, geresniu garsu.“

Donatas: „Problemų tvarkytojui, trūko ko? Geresnio nufilmavimo, geresnio garso ir iš principo jis jau galėtų eiti į repertuarą.“

Lina: „Negaliu atsakyti už repertuaro sudarytojus, bet vietų pasijuokti šiame filme buvo, jis nėra aukšto meninio lygio, jis nėra subtilus, tai yra grynas absurdas. Tačiau tai buvo žmonių noras įgyvendinti savo svajonę.“

Aistė: „Problemų tvarkytojo“ kūrėjai patys gerai suvokia situaciją ir jie, priešingai nei kai kurie, nesijuokia žiūrovui į akis. Jie norėjo sukurti kažką, kas būtų žiūrima, kas patiktų ir jie žinojo, kad jie neturi galimybių nei finansais, nei savo patirtimi sukurti kažko itin profesionalaus. Tačiau galbūt jie nori ateity tą padaryti. Jie mažais žingsneliais eina į priekį, ką, aš manau, reikia skatinti, o ne pykti. Užgniaužti bet kokį kūrybiškumą yra neteisinga.“

Aušra: „Apdovanojimų tikslas yra skatinti kurti. Galime prisiminti 2014 m. „KINFO apdovanojimuose“ laimėjusį J. Krisiūno „Emigrantai“. Dabar jo išėjęs „Dėdė, Rokas ir Nida“ rodo, kad judėjimas yra.“

Aistė: „Čia net ne mes paskatiname, tai žiūrovai paskatina. Mes tiesiog perduodame žinutę, kad žiūrovai tą filmą mėgsta.“

Lina: „Tikiu, kad jaunoji režisierių karta tikrai dar parodys labai gražius rezultatus savo pirmais pilnametražiais filmais. Turiu asmeninių favoritų, kurių tolimesnių darbų labai laukiu, t.y. Akvilės Gelažiūtės, Austėjos Urbaitės, Marijos Stonytės, Marijos Kavtaradzės, Armo Rudaičio ir Karolio Kaupinio pilno metro filmų.“

KINFO apdovanojimai 2016: VOX POPULI

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*