Kino chameleonas F. Ozonas švenčia 50-ąjį gimtadienį: Lietuvoje startuoja jo erotinis trileris „Dvilypis meilužis“

Kadras is filmo „Dvilypis meiluzis“

Chameleonas. Taip kartais vadinamas prancūzų režisierius François Ozonas, kuris per savo karjerą išbandė beveik visus kino žanrus – nuo melodramos ir komedijos iki psichologinės dramos ir miuziklo. Šiais metais kūrėjas į ekranus grįžo su filmu „Dvilypis meilužis“ („L’amant double“), kurį pats vadina „erotiniu trileriu“. Kanų kino festivalio konkursinėje programoje pristatyto filmo premjera Lietuvoje įvyks ypatingą dieną, per 50-ąjį režisieriaus gimtadienį – lapkričio 15 dieną.

Filmas pasakoja apie jaunutę Kloją (iš ankstesnio režisieriaus filmo „Jauna ir graži“ pažįstama Marine Vacth), kuri įsimyli savo psichoanalitiką Polą (Jérémie Renier). Viskas klostosi romantiškai, tačiau porai apsigyvenus drauge, mergina pradeda įtarti, jog mylimasis nėra tas, kuo dedasi.

Ar mes tikrai pažįstame tuos, kuriuos labiausiai mylime? Tokį klausimą šį kartą užduoda režisierius, kuris beveik kiekviename filme mėgsta provokuoti ir žaisti – žanrais ir žiūrovų lūkesčiais. To netrūksta ir „Dvilypiame meilužyje“, kuriame romantiką keičia melodrama, melodramą – trileris, o žiūrovas yra vedžiojamas slaptais meilės, aistros ir pasąmonės kambariais.

Kadras is filmo „Dvilypis meiluzis“

„Norėjau sukurti erotinį trilerį su stipria psichologine įtampa. Tačiau mano idėja nebuvo tiesiog šokiruoti, o užčiuopti aistros sudėtingumą“, – apie filmo gimimą pasakoja F. Ozonas.

Reklama

Prancūzų režisierius neslepia, kad kūryboje mėgsta žaisti „dvigubus žaidimus“, tačiau tą daro, kaip pastebi kino kritikai, lengvai, žaismingai ir labai stilingai. „Kinas man yra žaidimas. Tu turi žaisti su auditorijos lūkesčiais. Duoti jai to, ko ji nori, arba ne. Žaisti su pačiu kino žanru“, – įsitikinęs kūrėjas.

Ši žaidybiška nuotaika skleidžiasi jau pirmuosiuose F. Ozono trumpametražiuose filmuose, po kurių jis greitai užsitarnavo enfant terrible (liet. „siaubingo vaiko“, nenuoramos) etiketę. Jubiliejų švęsiantis režisierius prisimena, kad vaikystėje nebuvo geras mokinys, ir tik pradėjęs studijuoti kiną tapo vienu iš geriausių studentų: „Tėvai džiaugėsi pamatę, kad turiu aistrą ir gerą darbą“.

Tačiau toks „normalus gyvenimas“ F. Ozono niekada nedomino. Bent jau ne kine. Kaip pastebi kino kritikas ir kino istorikas Andrejus Plachovas, prancūzų režisierius niekada nesidomėjo „paprastais žmonėmis“. Pasak jo, beveik visi prancūzo filmų veikėjai vienaip ar kitaip peržengia ribą, o F. Ozonas, pasakodamas apie šiuos žmones, pasakoja ir apie patį save.

Dėl ištobulintos estetikos „Dvilypį meilužį“ kino kritikai lygina su Pedro Almodóvaro kinu, o pats prancūzų režisierius atskleidžia, kad kurdamas šį filmą daug dėmesio skyrė geometrijai, simetrijai ir atspindžiams.

Kino kritikų neliko nepastebėta ir meistriškai kuriama įtampa bei geismo ir pavojaus dermė. Vieniems ji priminė Alfredo Hitchcocko filmus, o kitiems Briano De Palmos ir Paulo Verhoeveno kiną. Tačiau tai nėra aklas kitų režisierių sekimas, bet, kaip teigia kino apžvalgininkas Carlosas Marañónas, lengvas flirtas su klasikinio psichologinio trilerio žanru.

Filmo „Dvilypis meilužis“ anonsas:

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*