Kino garsai #23. Kaip skamba neįmanomos Xaviero Dolano meilės

Režisierius  Xavieras Dolanas Šaltinis - midnightreview.co.uk

Režisierius Xavieras Dolanas
Šaltinis – midnightreview.co.uk

Jis – jaunas, talentingas ir, be abejonės, darbštus. Xavierui Dolanui dar tik dvidešimt ketveri, bet šio režisieriaus, scenarijų autoriaus ir aktoriaus pilnametražiai filmai jau buvo rodomi ir sulaukė teigiamų vertinimų Venecijos, Kanų ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Naujausią darbą „Tomas atvyko į kaimą“ (Tom at the farm, 2014) ką tik turėjo progą pamatyti ir „Kino pavasario“ žiūrovai. Xavieras Dolanas žiūrovų simpatijas užkariauja stilinga kino kalba, subtiliais psichologiniais kuriamų personažų portretų niuansais ir taikliai parinktais filmų garso takeliais. Šis režisierius puikiai jaučia savo meto dvasios pulsą. Jis kalba jaunų, stilingų, intelektualių žmonių kalba. Net ir trečiasis jo darbas „Bet kokiu atveju Lorens“ (Laurence anyways, 2012), persmelktas devintojo dešimtmečio estetikos, yra absoliučiai šiuolaikiškas, hip ir trendy. Tai – ne pigi imitacija, o išradingas žaidimas įvaizdžiais, kuriant savitos estetikos vaizdų ir garsų pasaulį. Vien šiam filmui norėtųsi dedikuoti atskirą „Kino garsų“ rubriką – filmas iš esmės pastatytas pagal muzikinių vaizdo klipų estetiką. Tačiau pagundai nepasiduosime ir apžvelgsime Xaviero Dolano kinematografijos stiliaus užuomazgas ankstyvuosiuose jo darbuose bei raidos perspektyvas naujausiame filme.

Pirmasis, autobiografijos elementų turinti filmas „Aš nužudžiau savo motiną“ (I Killed My Mother, 2009), pelnęs keletą apdovanojimų ir atsistoti nepatingėjusios publikos ovacijas Kanų kino festivalyje, pasakoja įtampos kupinų šešiolikmečio Huberto (Xavier Dolan) ir jį auginančios vienišos motinos (Anne Dorval) santykių istoriją. Tai stilistiškai eklektiškas filmas, bet jame jau ryškėja dolaniškoji maniera. Ji ypač akivaizdi scenoje, kurioje, skambant belgų dueto „Vive la Fête“ dainai „Noir Désir“ Hubertas su savo vaikinu, gavę visišką kūrybinę laisvę, Pollocko stiliumi tiesiogine to žodžio prasme išsitaško ant baltų sienų.

Pirmajame darbe buvo nagrinėjama motinos ir sūnaus meilės ir neapykantos tema, o antrajame filme „Įsivaizduojamos meilės“ (Heartbeats, 2010) paliečiama romantiškos, prie obscesijos priartėjančios meilės, o tiksliau – susižavėjimo, tema. Šiame filme sutinkame du draugus Francis (Xavier Dolan) ir Mari (Monia Chokri), pametusius galvą dėl to paties lengvabūdžio žavaus blondino Nikolo (Niels Schneider). Tai šmaikšti, bet kartu ir įžvalgi draugystės ir įsikalbėtos meilės studija. Veikėjų silpnybės, jų pažeidžiamumas atskleidžiami nuoširdžiai ir su reikiama humoro bei autoironijos doze. Būtent todėl daugumai žiūrovui lengva tapatinti save su filmo herojais. Ne vienas turbūt tylomis pagalvos – taip, man irgi taip nutiko. Taip, man irgi teko taip elgtis. Taip, man irgi dėl to dabar labai gėda…

Be smagių siužeto vingių, fantastiškų vintažinių Mari dėvimų suknelių ir puošnios, spalvingos, stilizuotos kinematografijos juostoje randame ir daug puikios muzikos. Sakoma, jog grožis slypi stebėtojo akyse. Tad žiūrime, klausome, grožimės.

Na, ir dar vienas „vaizdo klipas“: raudoni aukštakulniai, geltoni rudens lapai, byranti į šipulius draugystė ir šiek tiek pašaipus, šiek tiek nuobodžiaujantis viso to kaltininko žvilgsnis.

Reklama

Kaip jau užsiminiau anksčiau, trečiasis filmas „Bet kokiu atveju Lorens“ – tikra puota žiūrovo akims ir ausims. Na, nebent švarkai aukštais petukais ir supurkšti laku plaukai kelia neįveikiamą alergiją. Tuomet šis filmas veikiausiai ne jums. Tačiau šiuose „Kino garsuose“ bet kokiu atveju atiduosime duoklę devintojo dešimtmečio dievams ir paklausysime filme įspūdingai skambančio stilingųjų „Visage“ hito „Fade To Grey“.

Šis filmas – tai viena tų beviltiškų, neįmanomos meilės istorijų, kurios herojai negali būti atskirai, bet skaudina vienas kitą būdami kartu. Freda ir Lorensas, atrodo, skirti vienas kitam. Jie maištingi, artistiški, energingi, jie niekina vidutinybę ir konvencijas. Tačiau santykiams gresia rimtas išbandymas – Lorencas nori pradėti naują gyvenimą kaip moteris. Pažiūrėkime beprotiško polėkio ir nesuvaldomos energijos kupiną sceną ir paklausykime „Moderat“ perliuko „A New Error“.

Naujausias Xaviero Dolano darbas „Tomas atvyko į kaimą“ – tamsus psichologinis trileris. Originalų garso takelį šiam filmui kūrė „Oskaru“ už darbą juostose „Anglas ligonis“ (The English Patient, 1996) apdovanotas kompozitorius Gabrielis Yaredas. Iš pradžių režisierius apskritai norėjo atsisakyti muzikos ir įtampą kurti naudojant tik natūralius garsus. Akivaizdu, jog Xavieras Dolanas vis dar ieško savo kino kalbos stiliaus ir bando atitrūkti nuo pernelyg stilizuotos, muzikinius vaizdo klipus primenančios estetikos, su kuria pastaruoju metu buvo siejama jo kūryba. Visgi viena šiek tiek dolaniška scena naujajame filme yra. Tai groteskiškas dviejų jaunų vyrų – aukos ir persekiotojo – tango, šokamas skambant „Gotan Project“ dainai „Santa Maria“.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*