Kino garsai #25. Meilės, nakties ir mirties muzika

Kadras iš filmo „Alkis“ Šaltinis - 4.bp.blogspot.com

Kadras iš filmo „Alkis“
Šaltinis – 4.bp.blogspot.com

Ak, paslaptingosios nakties būtybės, jaudinančios paprastų mirtingųjų vaizduotę, įkvepiančios rašytojus, dailininkus, režisierius! Kas tokio kerinčio ir traukiančio slypi sutvėrimuose, pasmerktuose amžinam, kraujo troškuliu paženklintam nakties gyvenimui? Tamsiosios mūsų vaizduotės pusės pagimdyti vampyrai – bauginantys, o taip pat ir hipnotizuojančiai patrauklūs. Filmai apie juos– dažnai elegantiški, mistiški, erotiški. Mirtis čia poetizuojama. Vizualiai – tai stilingi, barokiški kūriniai, kuriuose tiek režisierius, tiek kostiumų dailininkai gali duoti neribotą laisvę savo vaizduotei. Šįkart patyrinėsime, kokia gi muzika lydi besielius kraugerius jų amžinosios naktinės egzistencijos metu.

Pradėsime nuo Tony Scotto „Alkio“ (The Hunger, 1983). Tai provokuojantis, niūrus, be vilties, šaltos estetiškos filmas. Lengva suprasti, kodėl ši juosta sulaukė nevienareikšmiško žiūrovų ir kritikų vertinimo. Kūrėjams priekaištauta dėl perdėto brutalumo, tam tikro liguistumo ar tiesiog kraujo pertekliaus. Kita vertus, tokia stilistika padėjo filmui tapti kultiniu tarp tam tikrų subkultūrų (pvz., gotų).

Šiame filme sutinkame elegantišką Miriam Blaylock (Catherine Deneuve) ir Malcolmo Blaylocko (David Bowie) porą. Miriam nešioja skrybėlaitę ir vualius, primenančius Irvingo Penno fotografuotų damų garderobą. Malcolmas griežia violončele. Jie gyvena nuostabiame, prabangių antikvarinių daiktų pripildytame name ir geria kraują. Meditatyviai vampyriškai idilei iškyla pavojus Malcolmui pradėjus sparčiai senti.

Tony Scottas Londono naktiniame klube išvydęs „Bauhaus“ – vieną pirmųjų gotikinio roko grupę – pakvietė juos prisidėti prie „Alkio“ kūrimo. Bauhaus hito „Bela Lugosi`s Dead“, skambančio filmo pradžioje, ir paklausysime. Įdomu tai, jog glam rokas – apskritai, ir Davido Bowie kūryba – konkrečiai laikomos vienomis ryškiausių muzikinių įtakų gotikinio roko formavimuisi. Na, o Bela Lugosi – nežinantiems, ar primiršusiems – vengrų kilmės amerikiečių aktorius, išgarsėjęs būtent grafo Drakulos vaidmeniu (Dracula, 1931).

Beje, dar viena įdomi detalė – sklando gandas, jog Davidas Bowie, siekdamas tikroviškai užkimusio balso, naktis prieš filmavimą leisdavo ant Džordžo Vašingtono tilto, rėkdamas pankroko dainas. Be to, dėl šio filmo jis išmoko griežti violončele.

Reklama

Dar vienas prašmatnus, vietomis makabriškas, vietomis perversiškai komiškas filmas apie liūdną sąžinės nepraradusio vampyro egzistenciją – „Interviu su vampyru“ (Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles, 1994). Dažnai nakties būtybių istorijos iliustruojamos klasikinės muzikos kūriniais, atspindinčiais besikeičiančias epochas. „Interviu su vampyru“ ne išimtis, tačiau šalia Haidno, Hendelio ir Mocarto puikiai suskamba „Guns N’ Roses“ atliekama Micko Jaggerio ir Keitho Richardso sukurta daina iškalbingu pavadinimu – „Sympathy for the Devil“. Išsišiepęs išties velniška šypsena, su šia daina ir naująja auka Lestatas (Tom Cruise) nurūksta Aukso vartų tiltu. Na, veikiausiai ne saulėlydžio, o amžinosios nakties link.

Pasiilgusiems kiek kitokių vampyrų siūlau pasižiūrėti Parko Chan-Wooko filmą „Troškulys“ (Thirst, 2009). Tiesa, ir čia netrūksta kraujo, sekso ir, kaip jau supratote, nepaliaujamo troškulio. Pasiaukojantis kunigas po netikėta linkme pakrypusio medicininio eksperimento ima gerti ne Kristaus, o paprastų mirtingųjų kraują. Su šiuo troškimu atbunda ir kiti geismai. Ši vampyriada – neįprasta moralinio nuopuolio studija su ryškiais juodo humoro potėpiais. Gal muzika ir nėra stipriausia šio filmo pusė, tačiau neblogai subalansuota ir sėkmingai perteikianti šiek tiek komišką, šiek tiek melodramišką, šiek tiek siaubo filmo stilistiką. Tarkime, vien ko verta scena, kurioje mirtinai sergančiam, dar nevirtusiam vampyru kunigui grojant fleita J. S. Bacho bažnytinę kantatą „Ich habe genug“ iš muzikos instrumento imi lietis kraujas.

Paklausykime vieno Yeong-wook Jo, Pietų Korėjos filmų muzikos kompozitoriaus, žinomo daugiausia būtent dėl nuolatinio bendradarbiavimo kuriant muziką Parko Chan-Wooko filmams, kūrinio.

Sutraška pradėjusi suktis patefono plokštelė ir ausis užlieja gerokai lėtesnio tempo „Funnel Of Love“, Charlie McCoy parašytos ir originaliai Wandos Jackson atliktos dainos, versija. Šįkart girdime „Cults“ vokalistės Madeline Follin balsą ir po truputį pasineriame į hipnotizuojantį Jimo Jarmuscho vaizdų ir garsų pasaulį. Naujausias režisieriaus darbas „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013) žavi daugeliu aspektų – tai „puota“ akims, mankšta protui, reveransas subtiliam humoro jausmui ir galiausiai – duoklė ausims. Garso takelis, kurtas paties Jimo Jarmuscho ir jo grupės SQÜRL, svariai prisideda prie ritmingo, šiek tiek melancholiško pasakojimo apie, ko gero, elegantiškiausią vampyrų porą. Soulo, rokenrolo ir vos juntami vidurio rytų garsai neleis suabejoti – vampyrams ne pakeliui ne tik su česnakais ar saulės šviesa, bet ir prasta muzika.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*