fbpx
Kino garsai

Kino garsai #27. Klasikinės muzikos skambesys Stanley Kubricko juostose

Kadras iš filmo „2001: Kosminė Odisėja“ Šaltinis - georgehahn.com
Kadras iš filmo „2001: Kosminė Odisėja“ Šaltinis - georgehahn.com
Kadras iš filmo „2001: Kosminė Odisėja“
Šaltinis – georgehahn.com

Jis visuomet garsėjo dideliu perfekcionizmu. Estetas išskirtinumu ir griežta kompozicija pasižyminčius kadrus užfiksavo tikrai ne pasitelkęs momentinį įkvėpimo pliūpsnį: Stanley Kubrickas scenas perfilmuodamavo kelias dešimtis kartų, o iš filmuotos medžiagos panaudodavo tik penktadalį. Šio principo genijus laikėsi ir ieškodamas muzikos garso takeliui. Kubrickas mėgo muziką: ilsintis ir kuriant, nuo popso iki džiazo. Tačiau žanras, įgavęs ypatinga reikšmę jo kūryboje, – klasikinė muzika.

Kubricko ir klasikos romanas užsimezgė „2001: Kosminės Odisėjos“ (2001: A Space Odyssey, 1968) filmavimo metu. Stanley jau buvo susitaręs su kompozitoriumi Alexu Northu, jog šis sukurs garso takelį. Vis tik filmo montavimo metu Kubrickui toptelėjo, jog Odisėjoje skambės klasikinė muzika – tik ji vienintelė čia tinka, ir niekas daugiau. Režisieriaus maniakiškas užsidegimas pasireiškė netikėtais muzikos naudojimo ir radimo metodais. Johano Strausso II „Mėlynasis Dunojus“, Richardo Strausso „Taip kalbėjo Zaratustra“ bei kiti įrašai buvo panaudoti iš jau esančių. Tai netradicinis muzikos panaudojimas, už kurį Kubrickas buvo kritikuojamas: to meto kino industrijoje buvo įprasta senuosius kūrinius įrašyti iš naujo grojant orkestrui.

Kritikų moralai liko pamiršti, o Kubricko inovatyvumas ir ekscentriškumas neabejotinai prisidėjo prie jo, kaip vieno įspūdingiausių visų laikų režisieriaus, rezultatų. Tiesa, barbariškumo turėjo ir pats Stanley Kubrickas: autorius Gyorgy Ligeti`čio „Atmosferas“ pavogė – nesibodėjo pasiklausti leidimo ir tiesiog panaudojo filme. Ligetis, nors ir būdamas Kubricko gerbėju, įsižeidė bei padavė režisierių į teismą.

Kad ir kaip būtų keista, „Kosminė odisėja“ – epinis trijų valandų reginys, kurio vizualiniai, kinematografiniai sprendimai gali būti aptarti atskiruose vadovėliuose, o neaiškus siužetas įkvepia begalinėms diskusijoms – ypatinga ir dėl garso takelio. Paprastai muzika filmuose būdavo naudojama emocinėms manipuliacijoms, vykstančio dialogo sustiprinimui ir pabrėžimui, t. y. džiaugsmo akimirką žiūrovai girdėdavo orkestrą, o herojaus mirties metu ašarą spausdavo graudus smuikas. Kubrickas spjovė į tokį primityviai suvokiamą reginį ir klasikai savo bežodėse kosminėse scenose leido tiesiog skambėti. Palydovai, lėtai besiirstantys Mėlynuoju Dunojumi, bauginantis Ligeti`čio choras, astronautų susitikimo su paslaptinguoju monolitu akimirką – visai tai įstringa ilgam. O praėjus penkiasdešimčiai metų „Šitaip kalbėjo Zaratustra“ jau sunku įsivaizduoti kitaip nei įžanginėje kosminėje erdvėje.

Tobulybės paieškas Kubrickas tęsė ir filmuodamas „Barį Lindoną“ (Barry Lyndon, 1975). XVII a. istorinę dramą buvo siekiama pastatyti kuo autentiškiau ir dėl to (ir, be abejo, dėl eilinio siekio viską padaryti kuo beprotiškiau) filmavimo metu praktiškai nebuvo naudojamas dirbtinis apšvietimas. Net mėgėjai fotografai žino, jog be lempų labai sunku pagauti ryškų kadrą, o filmavimo metu procesas pasidaro dar sunkesnis. Vienoje iš scenų be specialių kameros lęšių dar buvo naudojamas ir žvakių apšvietimas. Šiai intymiai scenai, kurios metu pagrindinis veikėjas nebyliai kalbina savo mylimąją, nepaprastumo suteikia Kubricko išrinktas (po ilgų valandų perklausų, ieškant to vienintelio kūrinio, aišku) Schuberto kūrinys „Piano Trio in E Flat, Op. 100“. Žemiau esančios ištraukos pradžioje taip pat galima girdėti Handelio „Sarabande“, kurios motyvai pasikartoja viso filmo eigoje.

Paskutiniame Kubricko filme „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999) klasikinė muzika naudojama saikingiau. Šostakovičiaus „Valsas Nr. 2“ girdimas įžangoje, epiloge bei dar keliose trumpose scenose, kuriose nusirenginėja Nicole Kidman įkūnyta veikėja – šitaip atliekamas pagrindinis filmo „šokis“. Tuo tarpu scenoje, kur veikėjai iš tikrųjų šoka, pagrindinio valso motyvo nebegirdėti. Tiesa, klasikinės muzikos trūkumą režisieriaus kompensuoja užuomina: slaptažodis, kurį ištaria pagrindinis veikėjas, norėdama patekti į slaptą susibūrimą, yra „Fidelio“ – taip pat kaip ir Bethoveno operos pavadinimas (atkreipkite dėmesį, jog pateikiamas klipas nėra vientisa filmo ištrauka – tai tik montažas).

Ne visur Kubrickui reikėjo naudoti klasikinę muziką vien dėl to, kad jis pats to norėjo. „Prisukamo apelsino“ (A Clockwork Orange, 1971) istorijos literatūrinėje versijoje minima Bethoveno devintoji – turbūt mėgstamiausia megasmurto propaguotojo Alekso – simfonija. Muzika atpalaiduoja veikėją, įkvepia jį smurtauti, tačiau žiūrovų neveikia blogai. Didinga muzika ir siaubingi Alekso poelgiai kontrastuoja ir hipnotizuojančiai įtraukia. Nutoldamas nuo knygos, Kubrickas garso takelyje naudoja ir Rossini, jo „La Gazza Ladra“, ir tai tampa viena įsimintiniausių adaptacinių scenų.

Nepabijodamas kritikos, siekdamas tobulumo, perfekcionistas Stanley Kubrickas įsimintinai panaudojo garsius klasikinės muzikos kūrinius, prikeldamas juos naujam gyvenimui. Belieka tik pacituoti kūrėją: „Kad ir kokie būtų geri mūsų puikiausieji filmų kompozitoriai, jie nėra Bethovenas, Mocartas ar Brahmsas.“

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.