Kino garsai #28. Davydo Lyncho ir Angelo Badalamenti duetas paslaptinguose „Twin Peakso“ kontrastuose

Kadras iš serialo „Twin Peaksas“ Šaltinis -  chezapocalypse.com

Kadras iš serialo „Twin Peaksas“
Šaltinis – chezapocalypse.com

Davidas Lynchas ir Markas Frostas – tandemas, prieš dvidešimt penkerius metus nutaręs imtis Marilyn Monroe biografijos „Dievaitė“ (Goddess) adaptacijos. Paslaptinga moters, rašiusios dienoraštį ir turėjusios romaną su įtakingu asmeniu, mirtis – šis elementas išliko „Twin Peakse“ (Twin Peaks, 1990) po to, kai scenaristai nesugebėjo gauti kūrinio naudojimo teisių. Tuo metu atrodęs kaip nesėkmė, šis nesusipratimas leido atsirasti neturinčiam precedento įvykiui (neapsiverstų liežuvis pavadinti tiesiog serialu): „Twin Peaksas“ net ir dabar išlieka vienu išskirtiniausiu televizijos produktu, leidžiančiu visiems sutartinai naudoti frazes: „Kas nužudė Laurą Palmer?“, „Kaip tvinpyksiška“, ar cituoti žymųjį agentą Dale‘ą Cooperį.

Viena iš esminių „Twin Peakso“ sėkmės dalių, prisidėjusių prieš iškirtinės kūrinio atmosferos ir nuotaikos, yra Angelo Badalamenti garso takelis. Su Badalementi Lynchas bendradarbiavo jau kiek ankstėliau kurdamas „Mėlyną aksomą“ (Blue velvet, 1986). Jame jau galima pastebėti tą ypatingą garso ir vaizdo santykį: raminančią muziką, kontrastuojančią su ekrane matomu siaubu, ar dainos skambėjimą net veikėjo lūpoms susičiaupus. Lyncho ir Badalamenti duetas vertas atskiro aptarimo, bet dabar, džiugiai laukiant „Twin Peakso“ sugrįžimo, galima trumpam žvilgtelėti būtent į šio kūrinio garsus.

Šį kūrinį, kaip ir dar kelis (pavyzdžiui, „The Nightingale“, „Into the Night“) sudainavo Julee Cruise. Vis tik pagrindiniais kūrėjais laikytini Badalamenti bei Lynchas (visus dainų žodžius parašė būtent jis). Instrumentinė kūrinio versija yra pagrindinė „Twin Peakso“ muzika (vadinamoji theme), skambanti kiekvienos serijos pradžioje. Lyriški sąskambiai nuteikia nostalgiškai bei palieka pakankamai paslapties, nesupaprastindami nuotaikos. Daugumai pagalvojus apie „Twin Peaksą“ mintyse pradės groti būtent šios ūkanotos, „Grammy“ statulėle apdovanotos natos.

Tai pristatomasis serialo „garsas“, tačiau „Twin Peaksas“ pasižymi ekscentriškais veikėjais, su kuriais siejami ir likę, puikiai ausyse skambantys kūriniai. Pagrindinė serialo personažė, pati nedalyvaujanti veiksme, yra Laura Palmer. Dėl jos mirties prasideda visas Twin Peakso miestelio gyvenimas ir jo paslapčių aiškinimas. Serialo metu dažnai skamba jos „tema“ – „Laura Palmer‘s theme“ ir variacijos („Love theme“ aranžuotėje viskas skamba beveik identiškai, išskyrus labiau „fleitiškus“ instrumentus, suteikiančių kūriniui „plevenimo“). Būtent „Laura Palmer theme“ kūrimo metu gimė „Twin Peaksas“. Lynchas buvo sugalvojęs pasakojimą – tamsūs miškai, iš už medžių pasirodanti jauna liūdna mergina. Pasakojimą papildo Badalamenti, sukurdamas šios istorijos motyvą: baugius ir įtampos kupinus lėtus akordus, kuriuos netikėtai užlieja šviesesnis skambesys. Šis tamsos-šviesos, blogio-gėrio, tuštumos-vilties kovų leitmotyvas, būdingas kone visiems Lyncho kūriniams, nuolatos „vaidenasi“ ir „Twin Peakse“. Apie Lauros Palmer muzikinės temos atsiradimą jausmingai papasakoja pats Badalamenti.

Be minėtų temų „Twin Peakse“ apstu ir geismo, kuris taip pat yra dvilypis. Miestelyje kažkas užsiima prostitucijos verslu, bet čia pat šalia sukinėjasi ir Audrey Horne, spinduliuojanti tyru geiduliu, bei bandanti suvilioti agentą Cooperį. Iš dalies tai aktorės nuopelnas, iš dalies ir veikėjos charakteris – nepriklausoma, smalsi, peržengianti ribas Audrey šviečia tamsoku svajingumu, o šias spalvas išryškina „Audrey‘s dance theme“. Pagrindinė šios garso takelio dalies scena – Audrey šokis kavinėje, kur ir vėl ryškus Lyncho braižas sulieti fone skambančią muziką bei tuos garsus, kuriuos veikėjais kontroliuoja patys: scenos pradžioje Audrey grotuve paleidžia dainą, o pabaigoje šoka pagal šį kūrinį. Muzika priverčia žiūrovą užimti aktyvią poziciją – tai stebėti sceną iš šono, tai būti joje, tačiau atima kontrolę, kuri priklauso tik Lynchui ir Badalamenti.

Reklama

„Twin Peakse“ yra ir lengvumu sodrių momentų. Vienu juo galima pavadinti sceną, kai trys herojai – Donna, James ir Madeleine – netikėtai pradeda dainuoti. Viena vertus, scena gan romantiška: du iš veikėjų švelniai šaudosi žvilgsniais, o minorinis kūrinys skamba gražia romantine gaida. Iš kitos pusės, tai labai komiška akimirka – visiškai netikėtai atsiradęs muzikinis intarpas primena melodramą ir ką jau kalbėti apie nuvalkiotus dainos žodžius („tik aš ir tu/amžinai kartu“). Ironiškas žvilgsnis atsispindi ir kitose „Twin Peakso“ scenose – akivaizdu, jog Lynchas kartais šaiposi iš vadinamo serialų „nerimtumo“, tad ir veikėjų dramas ganėtinai hiperbolizuoja. Beje, galima atkreipti dėmesį, jog dainos metu pradeda groti būgnai, kurių scenoje nėra. Ši siurrealistinė detalė neįbaugina, bet taip pat prisideda prie dar vieno įsimintino Lyncho ir Badalamenti bendro darbo vaisiaus.

„Twin Peakso“ garso takelis ypatingas pats savaime, tačiau jo klausytis derėtų žiūrint serialą ar bent jo ištraukas. Būtent tada atsiskleidžia magiškas miestelio pasaulis, kuris, reikia tikėtis, bus toks pats mįslingas, antgamtiškas, kartais nesuprantamas ir naujojo sezono metu. O jo belaukiant belieka išsivirti puodelį juodos kavos, pasiimti vyšnių pyrago ir pažiūrėti bei paklausyti to, kas jau tapę istorija.

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*