fbpx
Kino garsai

Kino garsai #30. Jean-Marcas Vallée. Pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais

Kadras iš filmo „C.R.A.Z.Y.“ Šaltinis - 2flashgames.com
Kadras iš filmo „C.R.A.Z.Y.“ Šaltinis  - 2flashgames.com
Kadras iš filmo „C.R.A.Z.Y.“
Šaltinis – 2flashgames.com

Amerikietiškieji kalneliai nebūtų tokie efektingi, jei žiūrovai būtų vėžinami ratu su pakankamai nedideliais aukščio nuokrypiais. Po smarkesnio kryčio atsiradęs nuožulnumas ir kilimas į viršų ne tik suteikia atokvėpio, bet ir sustiprina riedėjimo įspūdį. Maždaug tokį efektą kuria Jean-Marco Vallée filmai – visuose svarbi rolė tenka muzikai, tačiau vienose juostose jai atitenka pagrindinis vaidmuo, o kitose – antraplanis. Todėl pastarieji išskirtinai muzikalūs Vallee filmai aidi tik dar aiškiau.

Vallée – kanadiečių kilmės režisierius, puikiai pažįstamas Lietuvos žiūrovui. Beveik visi pagrindiniai Vallée kūriniai parodyti „Kino Pavasario“ metu. Kelionę Vallée pradeda nuo pat padebesų. Drama „C.R.A.Z.Y.“ (2005) – kupina polėkio ir maksimalizmo istorija, pasakojanti apie vieno iš penkių brolių, Zako, brendimą, savęs supratimą bei santykius su tėvu. Norėdamas atkurti septinto-aštunto dešimtmečio dvasią, Vallée pasistengė į garso takelį įtraukti kuo daugiau to laikotarpio kūrinių, pradedant grupe „Pink Floyd“, baigiant Davidu Bowie, ir tam skyrė nemažą dalį filmo biudžeto. Sprendimas pasiteisino: juostoje pilna glaudžiai su muzika susijusių scenų. Filmo vagonui – tai lyg pabėgių skersiniai. Vieną patraukus, būtų nemaloniai duobėta.

Vallée juosta netampa muzikiniu klipu, nors scenos ir estetiškai pateiktos, kompoziciškai tvarkingos ir sustyguotos kartu su grojančiu kūriniu. Zakas įsijautęs „plėšia“ Bowie „Space Odyssey“, tačiau vėliau dėl to pajuokiamas klasės draugų garsiai klausosi „Pink Floyd“, bet tik tam, kad dar labiau paerzintų tėvą. Be visų pabėgių, Vallée išlaiko ir plieninę siją – visa filmą vienijančią dainą, tokiu pat pavadinimu – „Crazy“, atliekamą Patsy Cline. Berniuko vaikystėje šios dainos klausosi Zako tėvas, tos pačios plokštelės Zakas ieškos ir po dešimties metų, siekdamas labiau suartėti su tėvu.

Filmo „Viktorija: jaunoji karalienė“ (The Young Victoria, 2010) traukinys nebelekia taip beprotiškai. Tai nereiškia, jog filmas prastas, ar kad muzika kelia sąmyšį. Veikiau atvirkščiai: juostoje, pasitelkiant įspūdingus (ir „Oskarais“ įvertintus) kostiumus, pasakojama karalienės Viktorijos santuokos istorija, kuriai akompanuoja XIX a. pradžios ir vidurio muzika, atsižvelgiant į visas to meto madas ir karalienės muzikinį skonį. Daugybė klasikų – Straussas, Schubertas, Handelis ir kiti, kuriuos papildo kompozitorius Ilanas Eshkeri. Suderinta ir apgalvota muzika vagono iš vėžių neišmuša, tačiau nesujaudina. Be to, šioje juostoje nebėra to ypatingo santykio su kuriama mizanscena. Magija priblėsusi.

Prie muzikinio kūrinio, kaip vienijančio akcento, Vallée sugrįžta „Café de Flore“ (2011). To paties pavadinimo kaip ir juosta daina pagrindiniais bėgiais tampa ne tik filme, bet ir tų metų „Kino pavasaryje“ – būtent ši melodija skambėdavo kino salėje prieš kiekvienos juostos pradžią. Be pagrindinio leitmotyvo, muzika filme, kaip ir juostoje „C.R.A.Z.Y.“, padeda veikėjams išgyventi. Pagrindiniam herojui muzika tampa atminties perteikėja: „Ši muzika neužgauli, kažkiek banaloka, priverčianti norėti stabtelėti ir apsidairyti, džiaugtis akimirka. Tas muzikinis žanras, kuris verčia matyti gyvenimą tokį, koks jis turi būti visą laiką – gražus.“ Fantazija kiek suvaržyta, tačiau ją atsveria lengvas misticizmas, nagrinėjantis sielos draugo konceptą, reinkarnaciją, lemtį. Maišosi skirtingi dešimtmečiai, skirtingos situacijos, bet vis ta pati meilė, fone skamba „Pink Floyd“ „Breathe“ akordai… ir tikrai reikia įkvėpti, vėl skrendant Vallée sumontuotu traukinio vagonėliu.

Galiausiai, lengviau atsikvėpti galima su pernykščiu grandu „Dalaso klubas“ (Dallas buyers club, 2013). Atsikvėpti sąlyginai – filmo tema nėra lengva. Nagrinėjamas AIDS aštunto dešimtmečio Jungtinėse Valstijose plitimas ir negydymas, palei vagonus šmėkščioja mirties nuotaikos, tik jie (vagonai) ir vėl ne tokie skubrūs. Netikėtas režisieriaus sprendimas – šių dienų indie roko grupių panaudojimas garso takeliui, turint omenyje, jog Vallée visada bando atkurti laikotarpio garsus. Tad ir muzika tampa mažiau įsimintina, išskyrus vieną Vallée stiliaus momenta: grojant „T. Rex“ „Life is strange“ („Gyvenimas yra keistas“) plokštelei, ekrane galima matyti ir paskutines Rėjon (įsimintinas Jaredo Leto vaidmuo) gyvenimo akimirkas, jai netikėtai užsikosėjus krauju.

Ar po paskutinio kalnelių nuolydžio reikėtų tikėtis dar vieno pakilimo? Naujausiame Vallée filme „Laukinė“ (Wild, 2014) galima aptikti paletę atlikėjų: Leonardą Coheną, grupes „Portishead“, „Simon & Garfunkel“ ir kitų. Anotacija skelbia, jog tai istorija apie merginą, po daug gyvenimo sukrėtimų nusprendusią „išsivalyti“ ir pakeliauti, o anonsas žada užgniaužiančius kvapą gamtos vaizdus. Per anksti spėlioti, kaip muzika bus naudojama šįkart. Ar Vallée ir vėl leis riedėti nesustabdomai, kartu su fantazijos gausa? Atsakymus jau netrukus bus galima sužinoti kino teatro salėje.

Nusileidimo kalnelių konduktorius Vallée ne lyg Janas – atsukęs vieną veidą, pateiks romų, įtaigia muzika papildytą kūrinį, atsukęs kitą – nustebins garso takelio ir juostos fantazijos kūriniu. Nepretenzingai, bet išskirtinai. Belieka sužinoti, kurį variantą sutiksime per „Kino Pavasarį“ ir jo metu pasirodysiantį filmą „Laukinė“.

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.