Kino garsai #31. Garsai „Kino pavasaryje“. I dalis: Istorijos apie muziką

Kadras iš filmo „Itsi Bitsi“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Itsi Bitsi“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasario“ filmų gausa kiekvienais metais stebina vis labiau, ir vien programos filmams peržvelgti derėtų atseikėti mažiausiai pusdienį. Siekiant patogumo, muzikos gerbėjai kviečiami susipažinti su juostomis, kuriose dainininkai ar muzikantai užima svarbią siužeto dalį bei natūraliai žada ir intriguojančius kino garso sprendimus. „Kino pavasario“ stalas nukrautas įvairiaspalvėmis salotomis, kurių paskanauti dera po vieną ir iš eilės.

Dalis juostų inkorporuoja pasakojimą apie realiai egzistavusias grupes. „Itsi bitsi“ (Steppeulven, 2014) žiūrovams pristatys septintojo dešimtmečio hipius iš Danijos – „Steppeulven“, kurių pavadinimas, kaip ir galima numanyti, pasiskolintas iš H. Hesses knygos „Stepių vilkas“. Filmas knygos toli gražu neprimena, jis veikiau apibarstytas hipiškais prieskoniais: siurrealizmu, psichodelika, demonstracijomis už taiką pasaulyje. Bet jam netinka įprasta kombinacija – seksas, narkotikai ir rokenrolas. Juosta turi ir jautresnį dėmenį, dėmesio skiria ir poros santykių nagrinėjimui.

Apie roko dievukus, tik šįkart Meksikos, pasakojama filme „Šviesiaplaukiai“ (Güeros, 2014), kuriame du broliai pasiryžta keliauti pas jau užmirštą roko genijų, įkvėpėją, kurio daugiausiai klausėsi iš garso kasečių. Komedija apie bręstančius jaunuolius panaši į kelio filmą: ne tokį šėliojanti kaip Keruako nuotykiai, tačiau nuotaikingą, nepaliekantį sunkumo jausmo. Skirta meksikietiškos virtuvės mėgėjams, įvertinsiantiems šį juodai baltą burito, prikimštą nostalgijos ir kelionių.

Gana netradicinis pasakojimas apie išgalvotą spalvingą grupės lyderį Frenką (nors reikia pripažinti, ir likę grupės nariai pakankamai ekscentriški ir įsimenantys). „Frenkas“ (Frank, 2014) nustebins žiūrovus visų pirma tuo, jog pagrindinį vaidmenį atlieka M. Fassbinderis – visiškai neatpažįstamas, tačiau ne dėl makiažo sprendimų ar neįtikėtinų rūbų, o dėl kone viso filmo metų dėvimos milžiniškos plastikinės-popierinės galvos. Ši komiška papjė mašė figūra niūniuos alternatyvaus roko melodijas, primenančias „Interpol“ su Jimmo Morrisono poza (bei ne ką mažesnėmis dramomis). Tai nėra itin stipri juosta, pagrindinės minties šuoliai kelia klaustukų ir dėl scenarijaus prasmingumo, tačiau mėgstantiems indie muzikos ir humoro mišinį su žiupsniu absurdo turėtų patikti.

Hauso muzika skamba prancūziškame „Edene“ (Eden, 2014), kuriame herojus Polas Valė turi susitaikyti su žanro išpopuliarėjimu bei prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo pokyčių: kai naktį vakarėliai tęstis nebegali. Režisierei Mia Hansen-Løve užtruko filmo postprodukcija ir dėl to „Edenas“ į kino teatro sales išėjo trejais metais vėliau nei buvo planuota. Daugiausiai keblumų kilo dėl muzikos naudojimo teisių, kol galiausiai grupė „Daft Punk“ sutiko suteikti licenciją už prieinamą kainą. Neabejotina, jog būtent šio dueto gerbėjai turėtų suklusti ir įtraukti „Edeną“ į savo repertuarus.

Reklama

Elektronikos skonį iš dokumentinės perspektyvos pajusti galima juostoje „15 pasaulio kraštų“ (15 stron świata, 2014). Elektroninės muzikos genijus Eugeniuszas Rudnikas naudoja koliažinį metodą, kurdamas elektroakustinę muziką bei „ars acustica“. Kas tai per gomurio nelietę prieskoniai – bus galima išsiaiškinti būtent šios dokumentikos metu. Rudnikas – nusipelnęs kūrėjas, pasižymintis inovatyviais sprendimais, galėjęs išgauti tokius garsus, kurių neperprasdavo to laikotarpio elektroninės muzikos kūrėjai. Eksperimentiniai garsai ir skoniai:

Dokumentikos meniu papildo ir Amerikos lietuvės Aldonos Watts „Dainų šalis (Land of Songs, 2015). Penkios senolės supažindins su Dainavos krašto istoriją, neaplenkdamos karo, partizanų, tikėjimo ir tradicijos temų, o svarbiausia – dainų gyvavimo ir išgyvenimo.

Kadras iš filmo „Dainų šalis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Dainų šalis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tai dalis „Kino pavasario“ patiekalų, siūlančių krimstelėti istorijų apie muziką ar jos kūrėjus. Pakankamai nemažai paskanavimų šį kartą, o kitos savaitės pietums lauks dar viena porcija.

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*