fbpx
Festivaliai, Naujienos, Reportažai, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Kino mylėtojai galės mėgautis išskirtine dokumentika. Prasideda 14-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

VDFF atidarymas. Sonata Žalneravičiūtė
Vytautės Ribokaitės nuotrauka

Ketvirtadienio, rugsėjo 21 d., „Skalvijos“ kino centre buvo atidarytas jau 14-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Šių metų festivalyje bus parodyti beveik 30 filmų. Visi jie yra suskirstyti į penkias dideles programas: pagrindinė ir specialioji programos, dvi dokumentinių filmų kūrėjų retrospektyvos ir VDFF programa vaikams. Festivalyje lankysis ir 17-ka svečių iš įvairių pasaulio šalių.

Išskirtinis dėmesys bus skiriamas pasaulyje žymiam armėnų kino kūrėjui Artavazdui Pelešianui. Ne veltui ir VDFF atidarytas italų režisierius Pietro Marcello filmu „Pelešiano tyla“ (Il silenzio di Pelesjan/The Silence of Pelesjan, 2011). Tai buvo pirmas kartas per trisdešimt metų, kuomet režisierius sutiko būti filmuojamas dokumentiniui filmui.

„Kai režisierius sumanė sukurti šį filmą, nebuvo lengva. Pirmiausiai sąlygas pasakė Artavazdas Pelešianas, kad jis nekalbės, kai bus filmuojama. Teko sutikti. Taip filmas buvo kuriamas su režisieriumi per dieną susitinkat 5-10 min. Tokie būdavo susitikimai. Iš labai nedidelės medžiagos kiekio buvo sukurtas šitas filmas“, – filmo kūrimo ypatybes pasakojo viena iš VDFF organizatorių Sonata Žalneravičiūtė.

Šio dokumentinio kino kūrėjo retrospektyva atsirado neatsitiktinai, manant, kad jau atėjo laikas Lietuvos kino mylėtojams susipažinti su išskirtiniais armėnų režisieriaus darbais.

„Pirmuose mūsų pasiruošimo festivaliui susitikimuose pradėjau galvoti apie retrospektyvą. Mūsų visų galvose jau sukosi viena mintis, kad jau laikas Artavazdui Pelešianui. Lietuvos kino teatruose jo filmai nėra rodyti. Juos žiūri Muzikos akademijos studentai, tai vyksta ir kitose kino mokyklose, tačiau vieši parodymai ir retrospektyvos keliauja po Vakarų ar Pietų Europą“, – pristatydama A. Pelešiano programą kalbėjo S. Žalneravičiūtė.

A. Pelešiano programas festivalio metu pristatys prancūzų kinotyrininkė, kino ir audiovizualinio meno doktorantė, Paryžiaus Panteono-Sorbonos universiteto dėstytoja, A. Pelešiano monografijos leidėja Marguerite Vappereau.

„1992 m. Paryžiuje vyko didžiulė režisieriaus retrospektyva. Tuomet buvau dar labai jauna, kad galėčiau juos žiūrėti. Bet vėliau turėjau progą juos pamatyti muziejuje, vadinamuose Tokijo rūmuose, Paryžiuje. Noriu pasakyti, kad mūsų kartai šis režisierius buvo labai svarbus. Žiūrėdama A. Pelešiano filmus patyriau didžiulį šoką ir norėjau, kad tą patį patirtų ir dar jaunesni už mane, būsimoji karta. Todėl nusprendėme parengti šią knygą [monografiją apie A. Pelešianą – A. M.]“, – atidarymo metu pirmąsias A. Pelešiano peržiūras prisiminė M. Vappereau.  

Pagrindinėje festivalio programoje bus rodomi septyni filmai. Kaip teigia festivalio organizatoriai, nors jie ir yra skirtingi, tačiau visus juos sieja autorinis matymas, gebėjimas kurti daugiaprasmį ir filosofišką kiną. Šios programos juostoje „Išlikimo metodas“ bus galime išvysti ir du skandalingus bei kontroversiškus menininkus – dainininką Iggy Popą ir prancūzų rašytoja Michelį Houellebecqą. Išsamiau su programa galite susipažinti čia.

Specialioji programa šiemet skirta garsiai britų aktorei Tildai Swinton. Programoje „Pasimatymai su Tilda“ bus parodyti penki dokumentiniai pasakojimai apie ją. Šiųmetės VDFF retrospektyvos skirtos dviem autorinio dokumentinio kino kūrėjams – legendiniam armėnų dokumentininkui Artavazdui Pelešianui ir vienam įdomiausių lietuvių dokumentininkų, neseniai mirusiam Rimtautui Šiliniui. O šeštadieniais rodoma VDFF programa vaikams „Sau ir draugui“ kvies pažiūrėti tris filmus: „Rokenroleriai“, „Tėja“ ir „Skotas + Džiulija“.

Išsamiai su 14-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programa galite susipažinti čia.

VDFF`14 su šūkiu „Sacrum et profanum“ (iš lot. šventa ir pasaulietiška) vyks Vilniuje rugsėjo 21 d.-spalio 1 d., o Klaipėdoje ir Ukmergėje – spalio 6-8 d.

Komentarai
Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.