„Kino pavasario“ programa „Nauja Europa – nauji vardai“. II dalis

Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jau devintus metus rengiamoje konkursinėje „Kino pavasario“ programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ stengiamasi atrasti talentingiausius pradedančius režisierius iš Rytų ir Centrinės Europos bei Balkanų regiono. Vieniems Vilnius tampa savotišku tramplinu kelyje į didesnius festivalius, kiti – priešingai – į Vilnių grįžta iš Sandanso, Karlovi Varų ar „Berlinalės“. Sudaryti programą vien iš šio regiono filmų nėra pats lengviausias uždavinys. Nors bulgarų, čekų, lenkų, kroatų, slovakų bei serbų filmai neretai atsiduria didžiųjų kino festivalių programose, kiekvienais metais atrasti vis naujus kūrėjus yra tam tikras iššūkis.

Net jau minėti Karlovi Varai nuolat susilaukia visiškai pelnytos kritikos dėl neišvengiamo temų monotoniškumo, minties įvairovės trūkumo bei naujų idėjų stokos. Šiemet „Nauja Europa – nauji vardai“ programoje žiūrovams buvo pristatyti 2015-2016 metais sukurti debiutiniai arba antri režisierių filmai. Tradiciškai didžiojoje jų dalyje tarp populiariausių temų dominuoja: alkoholizmas, nedarbas, emigracija, ligos, mažos pajamos, nusikalstamumas, paauglių problematika.

Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Socialinis kinas atkreipia dėmesį į egzistuojančias problemas, šokiruoja, perteikia vertybinius orientyrus bei savaip dokumentuoja realybę, kurioje gyvename, tačiau neretai tai daroma skubotai bei paviršutiniškai. Ieškant bent jau originalesnės pateikimo formos, dėmesį neabejotinai atkreipia specialiuoju žiuri prizu „Sundance“ festivalyje apdovanotas lenkų režisierės Agnieszka Smoczyńska debiutinis pilnametražis filmas „Šokių aikštelės dukterys“ (Córki Dancingu / The Lure, 2015).

Režisierė drąsiai žongliruoja skirtingais žanrais, leisdama žiūrovams išvysti ne tik miuziklą, bet ir melodramą, dramą bei net siaubo filmo elementus. Fantasmagoriška undinėlės istorijos interpretacija perkelia pagrindines herojes į devintojo dešimtmečio Varšuvos naktinį klubą, kur jos prisijungia prie „Figs and Dates“ muzikantų. Paaiškėja, kad dvi seserys undinės – Auksinė ir Sidabrinė – atplaukė iš toli, o lenkų kalbos pramoko Bulgarijos paplūdimiuose, bet čia tik mažiausios keistenybės šioje juostoje.

Reklama

Filmas balansuoja tarp fantasmagorijos, kičo bei visiško absurdo. Atskiri muzikiniai numeriai įsimena ir jas netgi norisi peržiūrėti dar kartą, tačiau nuoseklesniam pasakojimui išbaigtumo vis dėlto pritrūksta.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mūsų kasdienis gyvenimas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Mūsų kasdienis gyvenimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Skirtingai negu „Šokių aikštelės dukterys“, bosnių „Mūsų kasdienis gyvenimas“ (Naša svakodnevna priča / Our Everyday Life, 2015) daug tradiciškesnis. Nedarbas, emigracija, ligos – trys didžiausios problemos su kuriomis tenka susidurti Sarajeve gyvenančiai vidurinės klasės šeimai. Priverstas trauktis iš įmonės vadovo pareigų bei galvoti apie savo akcijų pardavimą, šeimos galva Muhamedas tvirtina, kad būtent šeima – svarbiausias dalykas jo gyvenime. Tiesa, Muhamedo žodžiais sunku patikėti, nes jis leidžia dienas gerdamas draugo kirpykloje, kurioje jie abu pasineria į sentimentalius prisiminimus, gailisi savęs bei svaičioja, kiek dalykų būtų pakeitę savo gyvenime. Muhamedas nepastebi žmonos ligos, ignoruoja sūnaus potrauminio streso sindromą bei kiekvienai progai pasitaikius prikaišioja besilaukiančiai dukteriai, įsikūrusiai Slovėnijoje, kad ji nėra įteisinusi savo santykių.

Verta paminėti, kad bosnių režisierės Inesos Tanović su, ko gero, garsiausiu jos tautiečiu, „Oskarų“ statulėlės laureatu, Danisu Tanovićiu, nesieja jokie giminystės ryšiai. Vis tik abiem kino kūrėjams anksčiau yra tekę dirbti kartu kuriant trumpametražį filmą. Viename interviu režisierė prasitarė, kad savo debiutiniame pilnametražiame filme „Mūsų kasdienis gyvenimas“ norėjo perteikti tas nuotaikas ir atsiminimus, kurie jos atmintyje įsirėžę nuo vaikystės laikų.

Režisierė taikliai fiksuoja tą šeimos santykių stadiją, kai visavertį bendravimą pakeičia duokle tradicijoms tapę ritualai, leidžiantys šeimos nariams atskleisti savo poziciją tam tikrais klausimais. Pokalbiai prie pusryčių stalo, kurių metu pasiūlymas išgerti burokėlių sulčių suvokiamas tarsi rūpesčio išraiška, o reti pietūs su tradiciniu ajvaru, kuriam paruošti prireikia visos vonios raudonųjų paprikų, tampa savotišku šeimos vienybės simboliu. Visa tai vainikuoja ne itin šventiškas gimtadienis, kuriame nedalyvauja šventės kaltininkė, tačiau tortas vis vien neišvengiamai patiekiamas ant stalo, o šventės iliuziją padeda palaikyti „Skype“ pokalbiai.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Gera žmona“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Gera žmona“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Serbų režisierės Mirjana Karanović „Gera žmona“ (Dobra zena / A Good Wife, 2016) – dar vienas filmas, atkeliavęs į „Kino pavasarį“ iš „Sundance“ festivalio. Filmo režisierę, scenarijaus autorę bei pagrindinio vaidmens atlikėją festivalio žiūrovai turėtų prisiminti iš prieš penkerius metus taip pat konkursinėje programoje rodyto bosnių režisierės Jasmila Žbanic filmo „Pakeliui“ (Na Putu / On the Path, 2010).

Penkiasdešimtmetės Milenos susikurtą gyvenimo idilę netikėtai sudrumsčia žinia, kad ji serga krūties vėžiu bei vaizdajuostė, kurioje užfiksuoti jos vyro vykdomi nusikaltimai. Mirjana Karanović imasi Srebrenicos žudynių temos. 1995 metų Srebrenicoje serbų kariškių grupuotė „Skorpionai“ nužudė daugiau negu 8 tūkst. žmonių. Tai laikoma didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Pats sprendimas papasakoti apie šiuos įvykius, pasitelkiant moters išgyvenimus bei likimo vingius, ganėtinai intriguoja, tačiau režisierės dėmesys nukrypsta link daug banalesnės tiesos apie tai, kad liga gali suteikti stiprybės, priversti permąstyti savo gyvenimą bei iš naujo pažvelgti į kai kuriuos dalykus. „Gera žmona“ kalba svarbiomis temomis, įtikinamai pasakoja apie moters stiprybę, tačiau besistiegiant aprėpti pernelyg daug aspektų, netenka nuoseklumo.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Eva Nova“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Eva Nova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Slovakų „Eva Nova“ (Eva Nová, 2015) prasideda ir baigiasi dilemomis apie antros galimybės suteikimą. Toli gražu ne visi aktoriai gali pasigirti ilgomis karjeromis. Dėl perdėto įvaizdžio seksualizavimo vyresnio amžiaus aktorėms ypač sunku susirasti vertus dėmesio vaidmenis. 62-ejų metų Eva kadaise buvo populiari aktorė ir žvelgiant į filme rodomą archyvinę medžiagą tuo nesunku patikėti. Dėl karjeros Eva buvo pasiryžusi paaukoti viską, netgi atsisakė savo sūnaus, palikusi jį vyresnei seseriai. Deja, jos aukos neįvertino nei žiūrovai, nei mylimas vyras. Žiūrovai ilgainiui iškeitė ją į naujus garbinimo objektus, o vyras susirado daug jaunesnę ir seksualesnę jos versiją. Eva tapo niekam nereikalinga ir išsigelbėjimo pradėjo ieškoti alkoholyje.

Ar nusipelnė dar vienos galimybės ištaisyti praeities klaidas tas, kas jau seniai prarado bet kokią teisę jos prašyti? Ar Evos herojė nusipelnė gailesčio? Viena vertus, visi jos sprendimai buvo sąmoningi, tad dabartinis atpildo metas neturėtų virsti visišku netikėtumu. Kita vertus, sūnaus pozicija nėra vienareikšmiška. Galima suprasti jo nuoskaudas dėl motinos elgesio, tačiau motyvacijos primena užburtą ratą: jis geria, nes nekenčia savo motinos ir jos pasirinkto gyvenimo būdo, o ji geria, nes jaučiasi vieniša bei nemato gyvenimo prasmės.

Išeidama iš reabilitacijos klinikos Eva iš jos darbuotojų gauna kupranugario figūrėlę su linkėjimu ištverti be alkoholio tiek, kiek šis gyvūnas ištveria be vandens. Tiek Evai, deja, ištverti nepavyksta. Slovakų režisierius Marko Škopas paverčia alkoholizmą svarbiausia filmo problema, kitas tarsi nustumdamas į šalį. Alkoholio butelis vienaip ar kitaip atsiranda praktiškai kiekvienoje filmo scenoje. Evą įkūnijančios Emílijos Vášáryovos vaidyba įtikina, tačiau režisierius kartais pernelyg stengiasi sukelti gailestį jos herojei. Pakaktų vienintelio tikrai stipraus epizodo, kai Eva priversta vaidinti senelių namuose prieš Alzheimerio liga sergančius žmones, o viena moteris nuolat klausinėjanti ją apie santykius su vaikais, paverčia šia vieta asmeniniu Evos pragaru.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mano dukterys karvės“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Mano dukterys karvės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Istorijas apie du tarpusavyje nesutariančius giminaičius, kuriuos suvienija vienas ar kitas įvykis ir jie galų gale susitaiko, Holivudo filmuose esame regėję daugybę kartų. Nesvarbu, tai būtų daugybę dešimtmečių nesikalbantys broliai ar nesugebėjusios pamiršti jaunystės nuoskaudų seserys, įprastai skiriasi jų socialinė padėtis bei charakteriai. Jeigu vienas sėkmingai kopia karjeros laiptais, kitas vos suduria galą su galu. Jei viena puola į ašaras nuo bet kokio menkniekio, kita demonstruoja stebėtiną šaltumą net dramatiškiausiose situacijose.

Štai ir lenkų „Mano dukterys karvės“ (Moje córki krowy / These Daughters of Mine, 2015) pasakoja apie dvi seseris, kurių likimai susiklostė skirtingai. Marta tapo populiaria telenovelių aktore, iš kurios nuolat prašoma autografų, tuo tarpu Kašia priversta išlaikyti darbo nesugebantį susirasti vyrą ir paauglę dukrą iš savo mokytojos atlyginimo. Vis dėlto jos abi neatrodo laimingos. Martą visą gyvenimą slėgė atsakomybės našta. Ji jautė pareigą gerai mokytis, nenuvilti tėvų, visur ir visada būti geriausia, tačiau net nepastebėjo, kad susirgo depresija. Susirgus jų tėvams, seserims tenka suprasti, kad semtis palaikymo gali tik viena iš kitos.

Nevertėtų stebėtis, kad „Mano dukterys karvės“ tapo vienu labiausiai žiūrovų mėgstamu filmu ne tik „Nauja Europa – nauji vardai“ konkursinėje programoje, bet ir apskritai šių metų „Kino pavasaryje“. Nors kupinas klišių siužetas nuspėjamas nuo pat pirmųjų minučių, žiūrovų akyse tikrai nesimatė nusivylimo. Matyt, pilnos žiūrovų salės į šį filmą susirinkdavo ieškodami jautrios, artimos, kiekvienam suprantamos bei rūpimos istorijos, o režisierė Kinga Dębska šį jų lūkestį išpildė su kaupu.

Filmo anonsas:

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*