Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kaip atrodo šėtonas čia ir dabar? Ir kaip elgtųsi Dievo Motina, jeigu gyventų šiandien? Ką galėtume įvardinti šiuolaikinėmis dailidėmis?
Panašu, kad Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-dukas, Lietuvoje mėgiamas ne tik kritikų, bet ir žiūrovų, „Pietoje“ ėmėsi dekonstruoti Jėzaus Kristaus ir jo motinos kančią, žvelgdamas iš šių dienų visuomenės gyvenimo perspektyvos. Ir ką gi čia mes matome?
Ilgainiui visuomenėje, kurioje smurtas, viena vertus, įgauna vis subtilesnes formas, tačiau, antra vertus, iš nagų nepaleidžia išsikovotų brutalumo pozicijų, į save nukreipta destrukcija tampa vis stipresne tendencija.
Pagrindinis veikėjas Lee Kang-do, kurio vaidmenį atlieka kino ir televizijos aktorius Lee Jung-Jin, dirbdamas nelegalioje paskolų teikimo įmonėje, išreikalauja skolas iš tų, kurie vėluoja jas grąžinti, o vėluoja visi. Tie, kurie negali grąžinti (o negali irgi visi), yra sužalojami, kad pinigus būtų galima atsiimti, kai bus išmokėta draudimo išmoka. Vadinasi, taip pinigai tampa žmogaus sudedamąja dalimi, lygiaverte kitoms kūno dalims. O skolų išieškotojas tiesiog įgyvendina „akis už akį“, „dantis už dantį“ principą.
Kerštas – tai viena iš septynių mirtinų nuodėmių, kaip ir godumas, puikybė, apsirijimas, geismas, tingumas ir pavydas. Kol skolų išieškotojas tempia į namus lyg į olą sumedžiotą grobį (vištą, triušį ir, žinoma, pinigus), jam kelią pastoja Mi-Son, kurios vaidmenį atlieka kino ir televizijos aktorė Jo Min-Su, prisistatanti neva ilgus metus dingusia jo motina. Ir taip Mikelandželo „Pieta“ perkeliama į kino ekraną, varijuojant Bibliniais motyvais bei sukeičiant blogį ir gėrį vietomis, taigi visiškai priešingai negu galima būtų tikėtis iš anksto.
Kaip vieną iš stipriausių, jei ne patį stipriausią, filmo privalumą įvardinčiau abu pagrindinius aktorius – meistriška vaidyba, neleidusi dvejoti nei dėl menamo šėtono ryžto ir žiaurumo, nei dėl menamo gėrį įkūnijančio „Tikrosios Motinos“ paveikslo. Vaidyba, išgelbėjusi nuo visiško pusiausvyros praradimo nuo į komizmą pereinančio dramatizmo, pavyzdžiui, epizodas, kai vos paeinantis veikėjas sugeba, kad ir su beveik į širdį įsmeigtu peiliu, įsėsti į taksi ir nuvažiuoti lyg niekur nieko, jau nekalbant apie nuolatinį Edipo komplekso eskalavimą ir t. t.
Tačiau mane asmeniškai vis vien stebina, kodėl režisierius, sukūręs tokius nepaprastai subtilius šedevrus kaip „Tušti namai“ ir „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“, imasi, banaliai tariant, taip šokiruoti ir brutaliai provokuoti. Tiesa, „Pietoje“, jei ne visu šimtu procentų, tai bent didžiąja dalimi, tai pasiteisina, o, aktualizavus tam tikrus kontekstus, šį filmą galima beveik drąsiai laikyti intelektualiu džiaugsmu tiems, kas sugeba smurto jūroje įžvelgti ką nors daugiau.
Vis dėlto, jei Kim Ki-dukas „Pietą“ laiko kapitalistinio pasaulio kritika, tai… Norėtųsi paklausti, ar vienos smurto formos reprodukavimą pakeitus kita to paties smurto išraiška, adekvatu tai vadinti kritika?