fbpx
Kino gidas

„Kino pavasaris“. Muzikiniai filmai – spėjimai

Kadras iš filmo „Sugar Man“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Sugar Man“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiandien pristatome jums dar vieną „Kino pavasario“ programą. Tai – nauja programa „Muzikiniai filmai“ ir nors filmų šioje programoje tik septyni, kaip netradicinei temai – tai visai solidus skaičius.

Šis „Kino pavasaris“ jau stebina mus dokumentinių filmų kiekybe (jų yra ne tik dokumentinių filmų programoje, bet ir tarp kritikų pasirinktų filmų, taip pat ir tarp lietuviškų filmų), o jam prasidėjus, tikėkimės, nustebins ir kokybe. Prie to turėtų prisidėti ir muzikiniai filmai. Visi muzikinės programos filmai yra dokumentiniai, o vienas iš jų laimėjo ne tik Oskarą, bet ir daugybę kitų festivalių prizų kaip geriausia metų dokumentika.

Nuo jo ir pradėkime.

„Sugar Man“ (Searching for Sugar Man) – tai pirmasis jauno švedų režisieriaus filmas, kuriame pasakojama istorija apie du Pietų Afrikos piliečius, paveiktus amerikiečių folkroko atlikėjo Rodriguezo muzikos ir nusprendusius iš arčiau susipažinti su jo asmenybe bei išsklaidyti miglos apgaubtą jo savižudybės versiją. Filmas neabejotinai bus paveikus, įtraukiantis, įdomus ir, apskritai, – visais atžvilgiais nuostabus, tik pati istorija, komunikacijos amžiuje, atrodo mažumėlę neįtikima – užmirštas muzikantas, kuris negauna pinigų už Afrikoje parduotus albumus, ir dar yra laikomas mirusiu…. Akylesniam žiūrovui galbūt kils klausimas: ar tikrai režisierius, kurdamas šia dokumentinę juostą, sugebėjo išlaikyti reikiamą atstumą filmo objektui? Ar tik tiesa nebuvo paaukota dėl istorijos, juk už istorijas ir dalijami Oskarai.

Atsakymus rasime tik pažiūrėję geriausiu šių metų dokumentiniu filmu tituluojamą „Sugar man“, o galbūt išgirdus Rodriguezo muziką ir klausimų nebeliks. Pietų Afrikoje jis buvo laikomas įtakingesniu net už „Rolling stones“ ar Bobą Dylaną.

Kitas muzikinės programos filmas, tai Kevino McDonaldo dokumentinė juosta „Marley“ apie, tikriausiai žinomiausią iš visų muzikinės „Kino pavasario“ programos asmenybę, – Bobą Marley. Plačiau pristatinėti jo nereikia – tai garsiausias Jamaikos atlikėjas bei populiariausias regio atstovas, o kai kuriems jis ne tik muzikantas, bet ir dvasinis vadovas.

Režisierius Kevinas McDonaldas, pastatęs jau daugiau kaip dešimt dokumentinių filmų, taip pat su būriu kitų režisierių dalyvavęs projekte „Life in a Day“ – leido sau statyti beveik dviejų su puse valandos trukmės filmą, kuriame kalbinami Bobo Marley draugai, giminaičiai, net įrašų studijos, kurioje Marley dirbo, valytojas, tad šio muzikanto asmenybė turėtų būti atskleista iš visų pusių. Internete apie filmą – vien teigiami atsiliepimai, todėl reikia tikėtis, jog „Marley“ sudomins ne tik fanus, bet ir kitokios muzikos bei dokumentikos mėgėjus.

Aleksėjaus Igudesmano „Nosių šalis“ – tai dokumentikos parodija, pašiepianti klasikinės muzikos atlikėjus bei jų silpnybes. Filmas pasakoja apie Lietuvoje gimusį pasaulinio garso smuikininką – Julianą Rachliną. Tačiau Lietuva filme nebus minima, galime nesitikėti, smuikininkas čia praleido tik pirmuosius ketverius savo gyvenimo metus, tad ir žiūrėti mums, lietuviams, tokiu atveju nėra ko…

O kalbant rimtai – nors filmo idėja atrodo linksma ir užkabinanti, nepanašu, kad filmo režisierius, kuris, beje, yra smuikininkas, ką tik pastatęs pirmąjį savo filmą, būtų sugebėjęs savo žaismingą idėją atskleisti taip, kaip planavo.

Kadras iš filmo „Rusiška žiema“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Rusiška žiema“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmas, kuriame tikrai (bent trumpam) išvysime ir išgirsime lietuvių muzikantų – tai „Rusiška žiema“. Jame matysime Lietuvių atlikėją Aliną Orlovą (beje, vienoje recenzijoje pavadintą „female Russian pianist/composer“ ), bendradarbiavusią su amerikiečiu Johnu Forte, kurio istoriją  filmas ir pasakoja.

Johnas Forte – hiphopo atlikėjas, prodiuseris bei kompozitorius, karjerą pradėjęs dabar garsioje hiphopo/soulo muzikos grupėje „The Fugees“. Vėliau teistas, kalėjęs dėl problemų su narkotikais, tačiau po bausmės sušvelninimo vėl pradėjęs kurti (2011 metais buvo išleistas naujausias jo albumas „Water light sound“).

Šioje dokumentinėje juostoje koncentruojamasi į turo po Rusiją, vykusio iškart po paleidimo iš kalėjimo, laikotarpį, tačiau filmo tema daug platesnė. Tai ne tik muzika, bet ir savotiška išpažintis apie kalėjimo paliktą žymę, pastangas toliau kurti.

 

Kadras iš filmo „Prisiminimai 3D“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Prisiminimai 3D“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Muzikinėje programoje taip pat yra du filmai, išsiskiriantys savo formatu. Vienas jų – japonų režisieriaus Tetsuaki Matsue  „Prisiminimai 3D“. Tai filmas apie netradiciniu aborigenų pučiamuoju instrumentu Didžeridū grojusį muzikantą Gomą (Hiroki Morimoto), kuris po automobilio avarijos nebesugeba išsaugoti ir įsiminti patiriamų įvykių ir net nebeatsimena, jog filmavosi šiame filme.

Įdomus atrodo režisieriaus pasirinkimas dokumentiniam filmui pritaikyti 3D technologiją, naudojamą gretinant Gomą praeitį su dabartimi ir bandymais prisitaikyti prie pasaulio, būnant neįgaliu.

Kitas filmas – tai austrų režisieriaus video projektas „Minčių traukiniai“. Tai nebus pramoginis filmas, greičiau – eksperimentinis. Nežinau, ar filme kas nors kalbės, tačiau bus daug erdvių. Filmavimo vietos: Honkongo, Vienos, Maskvos, Niujorko, Los Andželo, Tokijo metro tuneliai ir stotys. Režisierius bandė įžvelgti miestų skirtumus ir/ar panašumus žvelgdamas į kiekvieno jų metro sistemą bei  įamžinti visiems pažįstamą viešojo transporto atmosferą. Manau, tai galima vadinti socialiniu eksperimentu. Klausiate kuo čia dėta muzika? Visas filmas įgarsintas austrų elektroninės muzikos grupės „Sofa surfers“ kūriniais.

Paskutinis ir, mano nuomone, deja, prasčiausias muzikinės programos filmas – „Zuloak“. Tai ispanų režisieriaus Fermino Muguruza darbas, kuriame įamžinta merginų grupės „Zuloak“ raida nuo pat grupės įkūrimo. Apie jį daug kalbėti nesiruošiu, tik patikslinsiu, jog galbūt prastas visai ne filmas ar idėja įamžinti muzikos grupės raida nuo pat jos užuomazgos (tik įsivaizduokime, kaip plotume rankomis, jei matytume medžiagą, pavyzdžiui, apie „The Beatles“ ar „Led Zeppelin“). Negerai filme, mano nuomone, yra būtent pati muzika – tas bedvasis rokas, o turint omenyje, kad kalbame apie muzikinių filmų programą, muzika joje  labai svarbi.

 

Komentarai