Festivalio „Scanorama“ archyvas
„Scanorama“, kino salė. Dar nespėjęs susigaudyti ir gerai įkvėpti Lietuviško oro, stovi islandas režisierius Marteinnas Thorssonas. Festivalio lankytojams jis pristatė praėjusiais metais sukurtą juostą „XL“ (XL, 2013). „Filmą sunku žiūrėti, bet čia pateikiama tiesa“, – M. Thorsson, pateikęs tik tokias nuorodas, leido žiūrovams toliau patiems stebėti jo sunkiai pateiktą tiesą.
Juostoje sutinkame Leifurą Sigurdarsoną (vaidina Ólafuras Darri Ólafssonas) – tikrai didesnio nei XL dydžio marškinius nešiojantį, varlytę ryšintį, mielo veido, šlykštų, vemiantį, nusišnekantį, moteris mylintį ir niekinantį vyrą. Oi, pamiršau paminėti ir parlamento narį. Kai alkoholio ir narkotikų mišinių sukelti sąmonės ir smurto proveržiai pradeda kilti į viešumą, L. Sigurdarsono viršininkas – Ministras Pirmininkas – priverčia jį vykti į „Vilties“ reabilitacinę kliniką. Prieš ten išvykstant vyras savo draugams surengia paskutinio pasispardymo vakarėlį. Šio vakarėlio metu atsiskleidžia viskas – istorijos esmė, veikėjų charakteriai, režisieriaus ir kūrybinės grupės galimybės.
Filmas „XL“ turi labai daug stiprių vietų. Viena iš jų – vizualizacija, kameros rakursai ir efektai. Žiūrovas veiksmą gali stebėti iš kelių pozicijų – paties Leifuro ar jo draugų akimis, bei, žinoma, iš šono. Ir kartais tikrai norisi pasitraukti į šoną, kadangi pagrindinio veikėjo gyvenimas nėra toks, kurį norėtųsi gyventi. Nebent Jums patinka amžinas troškulys, besisukanti galva ir neryškus vaizdas. Ką turėjo omenyje režisierius teigdamas, kad filmas nėra lengvas? Pasakojama istorija atrodo šiek tiek banali – geriantis valdžios atstovas, kas naujo? Tačiau čia „valdžios žmonių žaidimai“ yra tarsi antraeilis dalykas, susitelkiama į žmogaus vidinius demonus, su kuriais jis nekovoja, nes mano turįs valdžią: tiek savęs, tiek savo aplinkos ir valstybės.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kiti veikėjai – Leifuro žmona, dukra, meilužė, kita meilužė, Ministras Pirmininkas, alkoholikas-filosofas, tikriausiai benamis, draugas. Filme visi jie yra tik tam, kad pagrindinio veikėjo purvina psichika atsivertų mums čia ir dabar – ekrane. Tai koks tas Leifuras? Jis mylintis. Kodėl? Nes jis myli viską: žmoną, dukrą, meilužes, praeives moteris, draugus, šalį, savo barą ir… alkoholį. Už ką alkoholį? Nes jis visada čia – ir kai reikia švęsti ir kai reikia pamiršti.
Ólafuras Darri Ólafssonas pagrindinį vaidmenį atlieka itin preciziškai. Ne veltui Karlovy Varų tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas už geriausią vaidmenį. Kiekvienas atodūsis, kostelėjimas, rankos nusvyrimas – viskas atrodo nesuvaidinta, tikra, o tai – svarbiausias kiekvieno aktoriaus tikslas. Jo dėka herojaus emocijų amplitudė – plati ir spalvota kaip Olandijos tulpių laukai. Galima numanyti, kad aktorius tikrai mėgavosi šio personažo kūrimu. Kiti veikėjai, kaip jau minėta, labiau epizodiniai, tik priemonės Leifuro demonams iššaukti. Tad ir jiems už ne tokią įtikinamą vaidybą galima atleisti.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
„XL“ paliečiama daug temų – išdavystės, šeimos, negebėjimo savęs suvaldyti, tačiau režisierius niekam nepamokslauja ir nebando ką nors pakeisti. Atvirkščiai, jis įtraukia į tiesos pasaulį, kuris, mes žinome, yra šalia, čia pat, bet mes negalime jo pamatyti. Marteinnas Thorssonas mums praskleidžia tą tiesos pasaulį, parodydamas, kad už baltų marškinių ir varlytės bei valdžios mišinio slypi silpnas, už koktelio šiaudelio besigriebiantis ir jokios pagalbos nepriimantis žmogus, kuris kartais prilygsta monstrui.
Manieringas šios juostos istorijos pateikimo stilius, ji neplėtojama nuosekliai – matome dabarties įvykius, kurie mainosi su praeitimi, o kartais į praeitį įsimaišo dabartis, kuri tikriausiai nė nevyksta ar nevyko, arba vyksta tik veikėjo alkoholyje paskendusioje sąmonėje – tai kartais priverčia suabejoti, kas tikra ir kas ne. Taip pat ir paskutinė filmo scena – kur rodoma visiems gerai pažįstama parklupusio, bet viešai savo kaltes išpažįstančio ir po truputį ant kojų besistojančio valdžios atstovo scena. Taip ir lieki nesupratęs, kas iš tiesų yra ta tikroji tiesa, kurią rodo režisierius, o kur yra tiesa, kurią kùria pats veikėjas ir jo apkvaitusi sąmonė?
Taigi šioje juostoje labai daug svaigulio, po kurį jus vedžioja visiškai išsiskaidžiusi ir palūžusi asmenybė, bet susiturėti jai padeda valdžia, kurią jis turi. Bet ar tikrai?
