Kino garsai #19. Ko klausysime „Kino pavasaryje“?

Festivalis „Kino pavasaris“ „Kino pavasario“ archyvas

Festivalis „Kino pavasaris“
„Kino pavasario“ archyvas

Iki didžiosios metų kino šventės liko visai nedaug. Šlama vartomos festivalio programėlės (juokauju, dauguma turbūt naudojasi mobiliąja aplikacija), netyla diskusijos, ką ir kodėl verta pamatyti, tad ir „Kino garsų“ rubrika, nenorėdama atsilikti nuo šio smagaus pavasariško sambrūzdžio, bando spėlioti ir dėlioti, ko gi klausysimės šio „Kino pavasario“ festivalio metu.

Labiausiai ausis lepinsiančio filmo titulą norisi iš anksto atiduoti brolių Joelio ir Ethano Coenų „Groja Liuvinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis, 2013).

Filmas mus nukelia į 1961 metus. Niūroka žiema Niujorke. Folko muzikos scenoje bohemiškajame Greenwich Village, dar nesulaukusioje jaunojo Bobo Dylano pasirodymo, bando išgarsėti Liuvinas Deivisas (Oscar Isaac). Jis – talentingas muzikantas, tačiau stokoja visus užburiančios charizmos. O gal vaikinui tiesiog nesiseka – nepavyksta atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Gal koją kiša ir ne pats maloniausias atlikėjo charakteris – Liuvinas nėra „teisingas“ vaikinukas. Jis ne itin draugiškas, ne itin lojalus, ne itin atsakingas. Šiame filme nėra ryškaus siužeto. Tai ne pergalingo žygio į šlovę istorija, bet šiek tiek melancholiška ir kiek betikslė odisėja, kurios pabaigoje laukia ne išsvajotoji Itakė, o nuovargis, nusivylimas ir šioks toks susitaikymas su ne visada priimtina realybe.

Filmą verta pamatyti dėl daugybės priežasčių ir, neabejotinai, viena svarbiausių – puikus garso takelis. Dauguma dainų buvo filmuojamos ir įrašomos gyvai, o ne studijoje. Filmo scenarijus sukurtas pagal folko atlikėjo Dave`o Van Ronko autobiografiją (The Mayor of MacDougal Street, 2005), o jo dainos tapo atspirties tašku kuriant filmo muziką. Net ir filmo pavadinimas – „Inside Llewyn Davis“ yra tiesioginė nuoroda į atlikėjo albumo pavadinimą – „Inside Dave Van Ronk“. Jei po filmo norėsis pratęsti pažintį su amerikietiškąja folko muzika, galima pradėti būtent nuo šio atlikėjo dainų.

O dabar paklausykime tradicinės folko dainos „Dink`s Song“ (kartais vadinama „Fare Thee Well“), atliekamos Oscaro Isaaco ir Marcus Mumford dueto.

Reklama

Nors didelę filmo muzikos dalį sudaro tradicinės folko dainos, viena smagiausių – „Please Please Mr. Kennedy“ – yra originali šiam filmui sukurta daina. Ją atlieka Oscaras Isaacas, Justinas Timberlake`as ir Adamas Driveris (žiūrovams pažįstamas iš filmų „Frances Ha“, „Linkolnas“ ir televizijos serialo „Merginos“). Klausome ir šypsomės.

Atsisveikiname su Liuvinu Deivisu, tačiau niekur toli nekeliaujame – pasiliekame „Didžiajame Obuolyje“ ir jo bohemiškųjų piliečių pamėgtose miesto vietose. Tiesa, sukame laiką atgal – maždaug dviem dešimtmečiais.

„Nužudyk tuos, kuriuos myli“ (Kill your Darlings, 2013), ko gero, sulauks nevienareikšmių vertinimų. Vienaip filmą turėtų matyti savo mylimą aktorių Danielį Radcliffe`ą kitokiame amplua išvysti panorę Hario Poterio gerbėjai. Kitaip – maištingojo poeto, bytnikų judėjimo ikonos Alleno Ginsbergo kūryba besidomintys žmonės.

Čia špagų dėl filmo nekryžiuosime. Paklausysime, kokias garsais suskamba jaunystė, laisvės, meilės ir savęs paieškos. Svingą keičia bybopas, tempas greitėja, improvizacijos laisvėja – 1944 m. Iš namų ištrūkęs jaunasis Allenas Ginsbergas, vos spėjęs apšilti kojas Kolumbijos universitete, įžengia į beprotišką maištingą Greenwich Village`ą – fėjų kraštą. Fantastinių būtybių nematome (visgi Kolumbijos universitetas – ne Hogvartso kerėjimo ir burtų mokykla), bet jaunasis Allenas neabejotinai pasijunta atsidūręs stebuklų šalyje. Narkotikai, uždrausta meilė ir naujos maištingos idėjos svaigina ir įtraukia į pašėlusį sūkurį. Jau galime pradėti įtarti, jog geruoju tai nesibaigs. Bent ne visiems, kažkas neišvengiamai liks įskaudintas.

Beje, šią dainą girdime ir  bene vienoje smagiausių „Mano liūdna meilės istorija“ (Blue Valentine, 2010) scenų, atliekamą Ryano Goslingo, kurio herojus pasiteisina, jog negali dainuoti, todėl dainuoja keistai ir juokingai (goofy).

Be džiazo melodijų filme „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ girdime ir klasikos, originalius filmui parašytus bei šiuolaikinės muzikos kūrinius. Vieną jų ir norėčiau pristatyti. Filme puikiai suskambėjusi prancūzų „M83“ perdarytą „Pioneers“ „Bloc Party“ dainos versija. Klausome.

Įkvėpta taisykles laužiusio Alleno Ginsbergo, vieną noriu sulaužyti pati ir pasiūlyti paklausyti ne dainos, o eseisto, dramaturgo, elegantiškai repuojančio poeto, Rolando Rastausko prisiminimų apie susitikimą su Allenu Ginsbergu.

Toliau keliamės per Atlantą į Senąjį žemyną. Tačiau ir čia mus pasitinka bohemiškas gyvenimas. Atsiduriame svinguojančiame Londono Soho rajone, kuriame susitinkame su Soho karaliumi, britiškuoju Hughu Hefneriu – Paulu Raymondu. Jis – vienas turtingiausių šalies žmonių, verslininkas, kurio imperija sukurta rengiant erotiškus šou bei leidžiant vyrams skirtus žurnalus. Raymondas negali gyventi be moterų. Daugiskaita čia vartojama neatsitiktinai. Jis gan lengvai išsiskiria su žmona ir ilgamete drauge Fiona, tačiau tikrosios jo gyvenimo meilės – lengvabūdės dukters Debės – netektis negali likti be pėdsako.

„Taip atrodo meilė“ (The Look of Love, 2013) – stilingas, puikiai skirtingų epochų nuotaikas perteikiantis biografinis filmas. Paklausykime jo pavadinimą įkvėpusios dainos. Filme ją žaviai atlieka milijonieriaus dukterį vaidinusi Imogena Poots.

Filmo režisierius Michaelis Winterbottomas dažnai ieško įkvėpimo populiariosios muzikos kultūroje. Jo „Kanų kino festivalyje“ Auksinei palmė šakelei nominuotas filmas „24 Hour Party People“ pristato Mančesterio pop muzikos bendruomenės gyvenimą 1976-1992 m. laikotarpiu. Na,  o skandalingasis „9 Songs“ pasakoja poros santykių istoriją itin atviromis sekso scenomis ir jų lankomų roko koncertų ištraukomis.

Dar viena juosta, kurios pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į žinomą dainą – festivalio atidarymo filmas „Glorija“ (Gloria, 2013). Tai energinga, komiška, dramatiška, įkvepianti vidutinio amžiaus moters laimės ir meilės paieškų istorija. Joje skamba disko muzika, lotyniška populiarioji muzika, bosanova. Tad atsisveikinimui – gerų emocijų pliūpsnis! Susitiksime kituose „Kino garsuose“ arba „Kino pavasaryje“.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*