„Kino pavasario“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“. I dalis

Kadras iš filmo „Ar pameni Doli Bel?“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Ar pameni Doli Bel?“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šių metų „Kino pavasaryje“, kitaip nei ankstesniais kartais, puikuojasi net dvi konkursinės programos, viena jų tradicinė – „Nauja Europa – nauji vardai“, kurioje – vienuolika įvairių Rytų, Vidurio ir Pietryčių Europos kūrinių bei atidarymo filmas (nesivaržantis dėl konkursinio prizo). Aistruolių, sugebėsiančių pamatyti visus, turbūt nėra daug, tad čia galite šiek tiek plačiau susipažinti, ko galima tikėtis.

Programos atidarymo filmas – visiems gerai žinomo Emiro Kusturicos „Ar pameni Doli Bel?“ (Sjecaš li se Dolly Bell?, 1981). Nereikėtų stebėtis nei filmo išleidimo metais, nei girdėtu kūrėju. Visi programos dalyviai yra naujokai (tai jų pirmas ar antras filmas), pilni potencialo, ir mes galime tik bandyti nuspėti, ar tai daugeliui bus paskutinis bandymas, o gal pirma stotelė kelyje į garbingiausių Europos režisierių elitą. Kusturica irgi kažkada buvo toks naujokas – festivalio žiūrovai turės progą palyginti režisieriaus pirmąją juostą su kitais dalyviais. „Ar pameni Doli Bel?“ jau galima įžvelgti Kusturicos braižą: veikėjai švelniai pakvaišę, filmo tėkmę kartas nuo karto pertraukia dainos. Bet balkaniški ritmai dar neįsisukę pilnu pajėgumu, juosta kupina švelnumo ir ne tokio drąsaus pasakojimo, kokio iš Kusturicos galime tikėtis dabar.

Filmas duoda toną ne tik dėl pirmųjų bandymų panašumo, bet ir tematine prasme. Tai jauno žmogaus brendimo (coming of age) istorija. Vyrauja pasimetimas: keturiolikmetis Dino (Slavko Stimac) bando atrasti save, pažindamas ir komunistinę tvarką, ir muziką, ir pirmąją meilę, ir kartu maištaudamas prieš sergantį tėvą. Visko daug, bet puikiai sutalpinama į jaukią istoriją, kurią žiūrėti malonu, nes net pirmuoju savo filmu Kusturica jau demonstruoja kino kalbos išmanymą, pateikdamas dailias ir iškalbingas scenas.

Filmo „Ar pameni Doli Bel?“ anonsas

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
An 2014-03-25 13:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 9 salė
Št 2014-03-29 20:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė
Tr 2014-04-02 21:30 — Vilnius – k.c. „Skalvija”

Reklama
Kadras iš filmo „Audrų šalis“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Audrų šalis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Audrų šalis“ (Viharsarok, 2014) – tai tikrais faktais paremta juosta apie futbolininką Šabolcą (András Sütö), kuris neištvėręs įtampos, grįžta namo į Vengriją, senelio kaimą, kur ne tik bando atrasti ramybę užsiimdamas renovaciniais darbais, bet ir susipažįsta su Aronu (Ádám Varga), su kuriuo užmezga romaną. Šį filmą taip pat galima pavadinti brendimo istorija. Šabolcas – jaunas ir pasimetęs. Kankinamas vidinės homofobijos iš pradžių pats žiebia bet kuriam, išdrįsusiam kvestionuoti jo vyriškumą, tačiau filmo eigoje nurimsta, susitaiko su iki tol neigta tapatybe ir sugeba susitaikyti su savimi. Deja, kartu su Šabolcu nesikeičia jį supanti aplinka – Vengrijos kaimo vietiniai smurtauja prieš pagrindinį veikėją, o sužinoję apie Aroną – ir prieš jį. Tad kūrinys aktualus Lietuvai: homofobija, patyčios, smurtas – kitoniškumo (filme pateikiamo per seksualumą) nepriėmimas ypač gajus už didmiesčių ribų. Juosta tyrinėja šias problemas, įvilktas į įtaigaus, net kiek meditatyvaus pobūdžio istoriją.

Istorija nėra moralizuojanti, paliekanti erdvės veikėjų sprendimų analizavimui. Pasakojimo tempas nėra greitas, kartu su personažų veiksmais derinami gamtos vaizdai, simbolinis vaidmuo tenka vandeniui (lietui, ežerui) bei bitėms, t. y. nekaltiems gamtos kūriniams, kuriuose slypi grėsmės pradas. O vanduo pavojingas, jei nemoki plaukti. Aronas nemokėjo. Ne, nieks nenuskendo, bet tai įspėjamasis ženklas apie veikėją, o jo veiksmus galėsite įvertinti patys, pažiūrėję šį Ádámo Császio debiutinį darbą.

Filmo „Audrų šalis“ anonsas

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kt 2014-03-27 19:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė
Pr 2014-03-31 20:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė
Tr 2014-04-02 19:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė

Kadras iš filmo „Akli pasimatymai“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Akli pasimatymai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Akli pasimatymai“ (Brma paemnebi, 2013) – istorija apie jau kiek vyresnius žmones, nei „Audrų šalyje“, tačiau taip pat kamuojamus savotiško brendimo – vidurio amžiaus krizės. Keturiasdešimtmetis Sandro (Andro Sakhvarelidze) ieško antrosios pusės, vaikščiodamas į aklus pasimatymus. Susipažinęs su Manana (Ia Sukhitashvili), Sandro sužino, kad ši turi vyrą, kuris greitai bus išleistas iš kalėjimo. Pagrindinis personažas nusprendžia pakovoti ir nenustoja susitikinėti su jį sudominusia moterimi.

Ši puikiai festivaliuose įvertinto gruzinų režisieriaus Levano Koguashvilio drama – švelniai ironiška, veikėjai labai paprasti ir žmogiški, jų veiksmai nėra herojiški, daugeliui turbūt matyti kasdienybėje. Vis tik Koguashvilis paliečia rimtą tematiką ir kalba apie visuomenės primetamas normas. Pavyzdžiui, Sandro tėvai pasipiktinę, jog sūnus vis dar neturi žmonos ir reikalauja iš jo anūkų. Ir stebisi, jog Sandro buvo nuėjęs stebėti futbolo rungtynių – mat ten žaidė mergaitės. Nei šis, nei tas. Tiesa, gydytoja būtų tinkama kandidatė į marčias. Tokias visuomenės nuostatas bei nesutarimus tarp kartų režisierius įvynioja į humorą ir pateikia tikrai neblogą komišką dramą.

Filmo „Akli pasimatymai“ anonsas

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Tr 2014-03-26 21:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 4 salė
Sk 2014-03-30 17:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 4 salė
Tr 2014-04-02 21:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 4 salė, Filmą pristato aktorius Archilas Kikodze

Kadras iš filmo „Susvetimėjimas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Susvetimėjimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Milko Lazarovo filme „Susvetimėjimas“ (Otchuzhdenie, 2013) komiškumo jau nebelieka. Tai istorija apie vyriškį (Christos Stergioglou), kuriam su žmona niekaip nepavyksta susilaukti vaikų, tad jis iškeliauja į kaimyninę šalį, Bulgariją, kur planuoja pasinaudoti surogatinės motinos paslaugomis. Atvykus paaiškėja, jog moteris dar nepagimdžiusi, tad vyrui tenka trumpam apsistoti pas motiną ir jos brolį.

„Susvetimėjime“ pokalbių nedaug, veiksmas vyksta lėtai, veikėjai netgi išlieka bevardžiai. Tai anoniminė istorija, liudijanti, jog pagrindinis akcentas čia ne pačių veikėjų likimai, o situacija, kuri gali būti lengvai pritaikoma, randama ir realiame gyvenime. Egzistencinio pobūdžio drama kelia klausimą, kodėl tarpusavio supratimas toks suskilinėjęs, bei leidžia iš šono pažvelgti, kaip bėdos nėra sprendžiamos iš pagrindų, o tik toliau gilinamos – veikėjai mano, jog susvetimėjimo problema gali būti išspręsta naujo žmogaus (šiuo atveju – kūdikio) įtraukimu.

Milko Lazarovas yra minėjęs, jog didelę įtaką jam padarė ir įkvėpimą suteikė Andrejus Tarkovskis. Kontempliatyvaus rusiško kino bruožų galima pastebėti ir šioje juostoje. Vandens motyvai, tyki bežodė aplinka, kurioje po truputį kyla įtampa, ji pabrėžiama ir gamtos – liūčių, griaustinio. Toks yra graikiškas „Susvetimėjimas“.

Filmo „Susvetimėjimas“ anonsas

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
An 2014-03-25 19:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė, Filmą pristato aktorius Christos Stergioglou
Sk 2014-03-30 11:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė
Pr 2014-03-31 19:00 — Vilnius – k.c. „Skalvija”
Tr 2014-04-02 21:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 12 salė

Kadras iš filmo „Japoniškas šuo“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Japoniškas šuo“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Rumunų filmas „Japoniškas šuo“ (Cainele Japonez, 2013) taip pat pasižymi realizmu. Kostašė gyvena nedideliame kaimelyje, po potvynio savo name nebeturinti net elektros. Netikėtai paskambina sūnus, kuris, kartu su žmona ir vaiku, žada atvažiuoti aplankyti tėvo. Kostašė susijaudina – sūnaus jis nematęs jau daug metų, o baugu dar ir dėl to, jog šis atvažiuoja net iš Japonijos.

Tudoro Cristiano Jurgiu vaizduojamas Rumunijos kaimas kažkuo panašus ir į lietuviškąjį – žmonės vieni kitiems lyg ir draugiški, tačiau daugybė jų – priklausomi nuo alkoholio, nemažai jaunų žmonių emigravę. Bendravimas ir šeimos ryšiai – tai, kas rūpi Jurgiu. Ar viltys ir pastangos bus pranašesnės už komunikacijos trikdžius? Ar skirtingi tėvo ir sūnaus norai (Kostašė nori, kad sūnus liktų gyventi Rumunijoje, o šis bando įkalbėti tėvą vykti su juo į Japoniją) galų gale leis įvykti kompromisui? Gal pernelyg lėtai ir itin tradicinėmis priemonės pasakojama istorija, tačiau ji išbaigta ir savo tikslą įvykdo.

Filmo „Japoniškas šuo“ anonsas

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Tr 2014-03-26 19:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė
Sk 2014-03-30 13:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė
An 2014-04-01 18:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*