Kinorama #37

Kadras iš filmo „Lošėjas“ Filmo grupės archyvas

Kadras iš filmo „Lošėjas“
Filmo grupės archyvas

Sveiki kinomanai, sinefilai ir visi „naujienų sekėjai“. Šią savaitę kino padangėje kaip niekada daug pradžių, paieškų, pagyrų bei prisipažinimų.

Šortai. Visai neseniai, spalio 10d.,  prasidėjęs tarptautinis trumpų filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“ parodė, kad kuriančių žmonių yra ir jų – labai daug, deja, ne visus galime pamatyti.  Tiems, kas mano, jog trumpametržiai filmai – ne filmai, siūlome paskaityti keleto režisierių mintis. O tiems, kas galbūt spėjote penktadienį, o gal šiandien pažiūrėti Oksanos Burajos filmų retrospektyvą, kviečiame pasklaidyti po jos mintis apie trumpametražių filmų kūrimą, dokumentiką, kūrybinius impulsus, filmuojamos medžiagos atranką. Susipažinę su autore, skubėkite susipažinti su vienu iš jos filmų – „Dienoraštis“.

Pasididžiavimai. Kiekvieną dieną tiek socialiniuose tinkluose, tiek internetinėje erdvėje pasirodo vis daugiau pagyrų lietuviškam kinui, jo kūrėjams. Tų pagyrų sulauksime dar daugiau, kadangi Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ jaunųjų menininkų darbus pristatys Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos publikai. Tad šią temą panagrinėsime susitikę kitoje „Kinoramoje“. Jau nebe pirmą kartą minime ir Tarkovskiškai stalkiname (sekame – aut past.) Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ kelionę po įvairius festivalius. Šios kelionės takas padengtas kritikų gerais žodžiais, žiūrovų pritariamais, linkčiojimais.
P.S. Suprantantiems daugiau kalbų nei tik anglų, siūlome pažiūrėti čia.

Jei dabar pasuksite galvą ir pažiūrėsite pro langą, pamatysite, kad aplinka, kurioje gyvenate, – labai kinematografiška. Imk ir filmuok. Ar ne? Kitaip negalime paaiškinti fenomeno, kurį vadiname „nuostabūs Lietuvos kino operatoriai“.  Šią savaitę Kultūros ministerija įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ kino operatoriui Jonui Griciui, o Rusijoje lietuvei Kristinai Sereikaitei įteiktas geriausios kino operatorės apdovanojimas.

Premjeros. Nors ruduo – derliaus nuėmimo metas, tačiau kino dirvoje – viskas žydi, plečiasi ir keroja. Savaitės pradžioje raudonu kilimu žygiavo ilgai laukto (net dvidešimt metų) detektyvinio filmo „Vardas Tamsoje“ aktoriai. Prieš premjerą tie patys aktoriai ir filmo režisierė bei scenarijaus autorė Agnė Marcinkevičiūtė pabandė atskleisti herojų mintyse užkoduotus psichologinius randus. O dabar staiga iš tamsos ir besislepiančių veidų patenkame į kitą – pseudo realybę. „Pistonai“ pristato pirmojo, debiutinio KITOKIO filmo reklaminį klipą. Kalbant apie kitoniškumą Larsas von Trieras pristatė keturiolika filmo „Nimfomanė“ reklaminių plakatų, kuriuose herojai – apimti orgazmo ekstazės. Ir vis dar tęsiame kalbą ir mintis apie žodį „kitoks“. „Nepatogaus kino“ organizatoriai teigia, kad šie metai renginiui bus kitokie vien dėl rekordinio svečių skaičiaus. Bet ar tik tai daro „Nepatogų kiną“ kitokį?

Reklama

Lietuvos kino ekranus tuoj pasieks ir „Penktoji valdžia“ – filmas apie „Wikileaks“ ir jų įkūrėją Julianą Assange`ą. „Penktoji valdžia“ nesukėlė ažiotažo (kaip „Wikileaks“ programa) nei visuomenėje, nei kino kritikų šventosiose pilyse, tačiau vieno nepatenkinto žiūrovo balsas vis dėl to buvo išgirstas. Ir tas balsas – drąsus, sakantis nutraukti filmo rodymą. Kieno tai balsas? Taip – paties J. Assange`o. Kodėl jam ši juosta nepatiko, siūlome pasiskaityti čia.

Taip pat jau nuo penktadienio kino salėse galėjote užuosti kažką didingo, moteriško ir karališko. Na, nebent viską užgožė spragėsiu kvapas. Apie ką mes? „Princesę Dianą“ – trapią, labai mylinčią ir kovojančią. Šią premjerą lydi ir kritikų „galimybe gauti Oskarą“ pakrikštyta „Gravitacija“. Kora Ročkienė kviečia paskaityti pokalbį su režisieriumi, kad bet kokie klaustukai, kurių nesupratote ar nesuprasite, o galbūt nei nepastebėjote žiūrėdami filmą – būtų paaiškinti. O jei vis dėlto dar liks klaustukų – štai astronauto komentarai apie filmą.

Na, ir paskutinė šią savaitę pasirodžiusi premjera – Davido Lyncho muzikinis albumas. Klausantis siūloma neskubėti.

Galimybės. Europos filmų akademija kviečia į Berlyną, tereikia balsuoti už Jums labiausiai patinkantį filmą. Lengviau apsispręsti padės 15-os Europos filmų apdovanojimams atrinktų filmų aprašymai. Jei Jums nepatinka Berlynas, mielai priglaus – Talinas. Filmų festivalis „Black nights film festival“ ieško savanorių. O jei mėgstate svajoti ir esate žmogus be sienų – siūlome išmėginti savo galimybes ir sudalyvauti konkurse, kurio pabaigoje keletas atrinktųjų turės galimybę nuvykti į „Sundance“ kino festivalį.

Likučiai. Vis dar ataidi Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atodūsiai. Juos surinko ir žodžiais pavertė Agnė Mackevičiūtė. Taip pat vis dar aiškėja ir atskleidžiami Romo Zabarausko „Streiko“ užkulisiai ir galbūt dar neįžvelgtos prasmės, kurias įžvelgė Marija Aušrinė Pavilionienė.

Meilė ir skaičiai. Turbūt tai taps tradicija – dešimtukai, nežinomi faktai ir šiaip – suvestinės. Tiems, kuriems šalta ne tik lauke, sušilti padės štai šis romantiškiausių filmų dešimtukas. Jame tikriausiai pastebėjote, kad trečiąją vietą užima „Before Sunrise/Before Sunset/Before Midnight“ trilogija. Siūlome trumpam panirti į šį fenomeną. Pamenate, praėjusioje „Kinoramoje“ siūlėme pažvelgti į Quentino Tarantino žiūrimiausių filmų dešimtuką. Šiandien siūlome dar giliau panirti į režisieriaus mėgstamas ir nemėgstamas kino juostas. Ir kaip gi skaičiai be faktų. Štai keli faktai apie lietuviškame filme „Redirected“ vaidinantį Vinnie Jonesą.

Kūryba. Nuo pat kinematografijos sukūrimo – kinas buvo pigus būdas pamiršti savo realybę, atsidurti kitoje ir tapti kažkuo kitu, susitapatinant su kuriuo tik nori personažu. Ar dabar kas nors pasikeitę? Manome, kad pagrindiniai principai – ne. Tačiau būdai, kaip įtraukti žiūrovą ir tą dirbtinę realybę paversti itin tikra – taip. Siūlome pažiūrėti kaip kine „žaidžiama“ su šviesa.

Šiuo metu kino filmus kuria ne tik žmonės, bet ir robotai. Na, kol kas robotai reikalingi kuriant 3D formato kiną, tačiau matant, kad vis daugiau ir daugiau aktorių varijuoja tarp 2D ir 3D formatų, galime iškelti klausimą – ar robotai taip ir išliks tik kaip pagalbininkai?

Norintiems nesigilinti į naujausias technologijas, o geriau perprasti filmų žanrus, kviečiame užsukti čia, o smalsuoliams, besidomintiems režisierių vidiniu pasauliu, siūlome paskaityti vaikiškai švelnų kino režisieriaus, scenaristo Audriaus Juzėno tardymą.

Sena-nauja. Kaip ir kiekvieną savaitę, taip ir šią kažką seno pakeitė nauja, kažkas nauja tapo jau sena, o trečia – sena tapo nauja. Seniausia pasaulyje kino teatro salė vėl atvėrė duris. Paryžiuje. Be to, viešai išplatintas neseniai rastas vienas iš pirmųjų Alfredo Hithcocko filmų „The White Shadow” („Baltasis šešėlis“).  Siūlome pažiūrėti. Ir… nauja aptarinėja sena – arba jaunąją kartą atstovaujantis animacinių filmų kūrėjas Antanas Skučas kalba apie sovietinę animaciją. O Gediminas Jankauskas mus nukelia į dar ankstesnius laikus – tarpukario Kauną ir jo kino teatrus.

Įkvepiantis. Toks Vilnius atrodo kino kūrėjams. Kol Kultūros kontaktų biurų atstovai Vilniuje diskutavo apie naująją Europos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“, tuo metu po Vilniaus gatve vaikščiojo ir tatuiruotes darėsi Holivudo aktorius Robertas LaSardo. Ką jis čia veikė? Juk jau sakėme – Vilnius kino kūrėjams yra įkvepiantis. Ir dar… pigus.

Įkvepia ir kitų miestų, šalių kūrėjai. Štai lenkų režisierės Małgorzata Szumowska filmas „In the name of“ („Vardan“) sulaukė labai didelio pasisekimo gimtinėje.

Karštis. Į Vilnių atvyksta lotyniški ritmai, žmonės ir… filmai. Netrukus prasidės Lotynų Amerikos dienos „In Latino 2013“. Plačiau apie čia rodomus filmus siūlome paskaityti „Septyniose meno dienose“, už simbolinį litą.

Pabaiga. Prakalbome apie pabaigą. O ką ji reiškia? Mums – netektį. Kino ir teatro pasaulis prarado režisierių Patrice Chereau. Atsisveikinant siūlome pažiūrėti vieną iš žinomiausių režisieriaus filmų „Intimumas“.

Iki kitų kartų!

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*