Kinorama #91

Kadras iš filmo „Traukinio apiplėšimas kurį įvykdė Saulius ir Paulius“

Kadras iš filmo „Traukinio apiplėšimas kurį įvykdė Saulius ir Paulius“

Kiną mes labai mylime. Tai vienas iš saugiausių būdų pabėgti nuo realybės ar priartėti prie jos. O kai pradeda nepatikti, visada galima paspausti „stop“ mygtuką ar išeiti iš kino salės. Kiek kartų sakėte: „Nesužavėjo.“, „Tikėjausi daugiau.“, „Šiam kūriniui trūko dvasios.“? Leiskite atsakyti už Jus – tikriausiai labai daug kartų. Tai štai vasario 4 d. dieną visų Jūsų ir mūsų balsai bus išgirsti. „KINFO apdovanojimai 2015“ organizatoriai paskelbė antrąjį balsavimo etapą, kuriame varžysis tavo ir tavo kaimyno favoritai. Vis dar galite balsuoti už savo mėgstamiausią filmą, režisierių, scenarijų, operatorių. Kietas jausmas būti tuo balsu, kuris nulems mažąją Lietuviškąją „People‘s Choice“ apdovanojimų baigtį, taip? Beje, po apdovanojimų turėsite galimybę pirmieji pamatyti priešpremjerinį filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Turėtų būti labai juokinga ir kaip žada režisieriai – jokio dirbtinai sukeliamo juoko. Taigi vasario 4 d. dieną pasižymėkite žaliai ir lauksime Jūsų kino teatre „Forum Cinemas“. P. S. Bilietai jau prekyboje.

Išgarsės lietuviškas kinas su šia juosta ar ne? „Sundance“ kino festivalyje parodyta Alantės Kavaitės režisuota juosta „Sangailė“ sulaukė nemažai dėmesio. Visi buvo labai laimingi. Štai nuotraukos. Štai – didingas septintukas. Kaip kinui, neblogai? Ir dar keletas kino kritikų minčių apie šį filmą. Beje, šiame kino festivalyje, kad ir kaip būtų keista, rodė ir kitus filmus. Keleto siūlome tikrai nepraleisti. Beje, tęsiant apie festivalius, paaiškėjo, kas pirmininkaus Kanų kino paradui.

Kadras iš filmo „Lošėjas“ GPĮ archyvas

Kadras iš filmo „Lošėjas“
GPĮ archyvas

Neužmirštami būna tik geri filmai. Tad, kai internetinėje erdvė vis kas kelias savaites ar mėnesius pasigirsta padūsavimai ar pasidalijimai savo išgyvenimais pamačius Igno Jonyno „Lošėją“, gali pradėti šį filmą vadinti fenomenu. O dar kai apie jį kalba labai įdomus ir protingas žmogus, tiesiog skanu skaityti.

Femme fatale. Maža, miela, graži, moteriška ar mergaitiška. Hell no! Emma Watson – naujosios kartos feministė, siekianti lyčių lygybės ir supratimo, kad diskriminaciją patiriame visi, todėl kartu ir turime su tuo kovoti. Nors ne, žodis kova čia netinka. Tiesiog džiugu, kad ši aktorė ne tik kalba, bet ir daro.

Reklama

Oskarų“ karštinė prasidėjo. Nebebūsite iškoneveiktas, jei kalbėsite apie šiuos apdovanojimus ar jiems nominuotus filmus. Tai jau legalu. Ir, be to, labai smagu, kad rašantieji apie kiną pradėjo supažindinti žiūrovus ne tik su geriausių aktorių ar režisierių nominacijomis, bet ir kitomis labai svarbiomis, tačiau užgožiamomis išpūstų Valentino suknelių.

Aktoriai kartais turi ką papasakoti, kartais, atrodo, gerai, kad jie kalba tik išmoktas eilutes. Markas Ruffalo tikrai turi ką papasakoti. Joaquinas Phoenixas taip pat. Šis vyrukas kažkuo gąsdina, o Jūsų ne?

Žiemos ekranai

Festivalis „Žiemos ekranai“

Prancūzės… pagalvoji apie jas ir atsidusti. Moterys nori turėti tokį rafinuotą stiliaus skonį, tokį laisvą ir kartais vėjavaikišką požiūrį į gyvenimą ir santykius su vyrais. Vyrai tiesiog jų nori. Bet tai tik klišės, stereotipai. „Žiemos ekranai“ kaip tik ir kviečia pažiūrėti į šias moteris ne į kaip gražius atvirukus, kviečiančius aplankyti Paryžių.

Davidas Lynchas kuria muziką, turi gražią šukuoseną yra labai įdomus ir „gilių minčių“ turintis pašnekovas, ai ir dar kuria kiną apie kurį niekas niekada nenustos kalbėti. Neseniai kino centre „Skalvija“ buvo parodytas jo filmas „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986). Praleidote?

Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam! Bet iš tiesų jau nebe ilgai lauksime šių galingų filmų su galingais režisieriais ir galingais aktoriais. Kodėl galingais? O kaip kitaip pavadinti Michaelio Haneke, Gasparo Noe, Abdellatifo Kechiche, Apitchatpongo Weerasethakulo, Wimo Wenderso darbus?

Vaidybiniams filmas tikrai skiriame daug dėmesio. Jis populiarus, o dokumentines juostas žiūri tie draugai, kurie „įdomiai kvepia“ (suprask, rūko žolę), „kalba nesuprantama kalba“ (suprask, tarptautiniais žodžiais). Tad ši pastraipa skiriama Jums, įdomiai kvepiantys draugai, tuoj pat atšaukite visos savaitės susitikimus ir darbus, nes Victoro Kossakovskio retrospektyva pareikalaus nemažai laiko. Taip pat, galbūt, Jūsų dėmesį patrauks ir kokia nors juosta iš šio nepaprastų dokumentinių filmų sąrašo.

Kadras iš filmo „Egzorcistas“ Šaltinis - failedcritics.com

Kadras iš filmo „Egzorcistas“
Šaltinis – failedcritics.com

Ar mėgstate siaubo filmus? Jei atsakėte „taip“. Galime duoti nukirsti ranką, ar su pjūklu nupjauti koją, kad matėte klasika vadinamus filmus „Kruvinosios skerdynės Teksase“ (The Texas Chain Saw Massacre, 1974), „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973), „Švytėjimas“ (The Shining, 1980). Bet ar esate matę šiuos filmus? Jie atrodo gąsdinantys ne tik dėl pasakojamos istorijos, bet ir dėl pasakojimo stiliaus.

Nepamirštami būna ne visi kūrėjai. Aš atsimenu vieną žmogų, tu – kitą, bet kino mylėtojai visi iki vieno atsimena Tarkovskį.

Ozonas. François Ozonas. Lietuvos kino žiūrovai, kino platintojai ir kino teatrai jį mėgsta. Tai bene vienintelis toks prancūzų kino režisieriaus, kurio visus filmus mielai rodo visi ir ne tik per festivalius. Naujausias jo darbas – „Nauja draugė“ (Une nouvelle amie, 2014) šiek tiek kitoks ir labai panašus į Holivudo filmus.

Jaunos, pilnos kūrybinio polėkio, drąsios – toks įspūdis susidaro apie Mariją Kavtaradzę ir Mariją Stonytę. Koks dar įspūdis? Brandumo, nepaviršutiniškumo, ieškojimo ir noro skatinti žmones palaikyti jauną kiną ir jo kūrėjus!

Kadras iš filmo „Atleidžia tik Dievas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Atleidžia tik Dievas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Išsilieti yra sveika. Visada, kai supykstate, patariame – paspardykite sieną, rėkite į pagalvę, ilgai žiūrėkite pro langą ir verkite, po to įsivaizduokite, kad prie Jūsų prieina Ryanas Goslingas ir tas ašaras nušluosto. Taip, nesvarbu kokia Jūsų lytis, šis vyrukas tiks visiems (oi, vyre, tik nereikia apgaudinėti). Kartais pyktį išlieti gerai ir rašant. Tik labai liūdna, kad šį kartą pyktį sukėlė kino teatras. Bet neskubėkite teisti, istorijoje visada būna trys versijos, kol kas išgirdome tik vieną.

Meryl Streep verta šimtų „Kinoramos“ puslapių. Ši aktorė fenomenali, geniali ir visokia „-i“. Be to, ji turi kažkokią aurą, kuri ramina ir apgauna žiūrovą, kad tai ne žmogus, tai kaukė, kuri kiekviename filme būna skirtinga, įtikinanti ir talentinga.

Atkirčio, ir labai stipraus, sulaukė Roberto Mullano bandymas kino juostoje vaizduoti šaliai skaudžius, brangius ir tiesiog į kūną, kraują ir plaukus įaugusius Sausio 13-osios įvykius. Vieni šį filmą pavadino kartoniniu, kiti – siekiančiu išspausti ašarą net iš akmens, o treti – išsišaipė iš idiotiškų dialogų.

Iki kito sekmadienio!

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*