„Koko“ – šiltas pasakojimas apie mirtį (apžvalga)

Kadras iš animacinio filmo „Koko“
„Forum Cinemas“ archyvas

Jeigu žmogaus paprašytum įvardinti, kas yra žodžio gyvenimas antonimas, labai gali būti, kad jo atsakymas būtų mirtis. Mirtį mes iš tikrųjų dažniausiai suvokiame kaip visko pabaigą, kurią būtina kažkokiu būdu atitolinti. Mirties mes ne tik bijome, bet ir savotiškai jos gėdijamės, vengiame apie ją kalbėti. Gero tono ženklas yra apsimesti, kad visi mes čia būsime per amžius amžinuosius, o miršta tik visokie tinginiai, kurie daugiau nesugalvoja, ką jiems geriau veikti su savo gyvenimu.

Ko gero, visai be reikalo vadovaujamės tokiu požiūriu. Juk mirtis iš tikrųjų yra ne gyvenimo priešingybė, o labai svarbi jo dedamoji. Kuo šita mintis mums bus natūralesnė, tuo lengviau bus ir ją ištverti, nebebus reikalo apsimesti, kad mirtis neegzistuoja. Aš nežinau, ar naujojo „Pixar“ filmo „Koko“  kūrėjai jautė turį misiją perteikti panašią idėją, bet jie ją vis tiek įvykdė, sukurdami filmą, kuris apie mirtį kalba taip, kaip praktiškai niekada nebuvo kalbama.

„Koko“ pasakoja meksikiečio berniuko Migelio istoriją. Migelis labai nori būti muzikantu, bet jo gausioje šeimoje muzika yra absoliutus tabu. Viskas dėl nelemto proprosenelio, kuris dėl muzikos paaukojo šeimą, kaltės. Nuo tada Riveros (tokia berniuko pavardė) užsiima batsiuvyste ir apie jokius ten dainavimus ar grojimus net negalvoja. Maištaudamas Migelis vis tiek nusprendžia žūtbūt siekti savo svajonės ir stebuklingo atsitiktinumo dėka per Mirusiųjų dieną atsiduria pastarųjų pasaulyje, kuriame turi surasti savo proprosenelį ir gauti jo palaiminimą.

Kadras iš animacinio filmo „Koko“
„Forum Cinemas“ archyvas

Istorija lyg ir nesudėtinga. Gal net kažkur jau matyta. Tačiau „Koko“ genialumas, kaip kad paprastai ir būna, slypi detalėse. „Pixar“ visada garsėjo savo atidumu bei perfekcionizmu, ir šiame filme tos savybes matomos itin ryškiai. Viskas, „Koko“ yra apgalvota ir tikslinga, o pasaulis – tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų – tikras ir išgyventas. Taip, filmas lyg ir animacinis, bet labai greitai tai tiesiog pamiršti. Personažai tau paprasčiausiai atrodo gyvi, tikri asmenys su savomis būdo savybėmis, motyvacijomis, ydomis.

Reklama

Stiprūs veikėjai visada yra vienas esminių gero filmo elementų. Jie visai neprivalo būti patrauklūs ar pabrėžtinai teisingi. Atvirkščiai. Mums dažniausiai patinka tokie, kurie turi minusų. Nieko keisto, mes ir patys jų turime, ir būtent trūkumai mums padeda susitapatinti su kitais. Būtent todėl tiek Migelis, tiek visa jo šeima ir yra tokie įdomūs. Filmo pradžioje mūsų protagonistas atrodo geraširdis ir mielas, bet taip pat ir gana savanaudiškas, linkęs į avantiūras. Jo šeimos nariai irgi ne šventieji. Lyg ir matai, kad jie gero nori, bet yra akivaizdus jų diktatoriškumas bei trumparegiškumas. Žodžiu, viskas labai įvairu ir komplikuota. Visai kaip ir gyvenime, kuriame paprastai nebūna vieno teisingo atsakymo.

Tačiau juk būtent iš komplikacijų ir atsiranda atradimo, supratimo džiaugsmas. Kai leidi sau pagalvoti, kad nebūtinai visada esi teisus ir ne viskas yra taip, kaip tau atrodė iš pradžių, atsiveri permainoms. Taigi „Koko“ yra apie permainas ir jų priėmimą. Taip pat apie tradicijų gerbimą. Pasirodo, tai nebūtinai turi prieštarauti vienas kitam. Kas galėjo pamanyti. Todėl „Koko“ ir yra toks žavus. Jis truputėlį apverčia tavo išankstinius lūkesčius aukštyn kojom, pasirenka netradicinius sprendimus, o senas tiesas išpasakoja šiek tiek netikėtu būdu.

Kadras iš animacinio filmo „Koko“
„Forum Cinemas“ archyvas

Kiekvienas, kuris žiūrėjo ar žiūrės šį filmą, jį supras šiek tiek kitaip. Tai vis puikiai ir iki galo realizuotų veikėjų galia. Septynmetis, ko gero, mėgausis tiesiog tobula, spalvinga animacija (ko daugiau ir tikėtis iš „Pixar“?), nuotykio jausmu ir ausiai malonia muzika. Šiek tiek vyresni jau pagaus šiek tiek gilesnį istorijos sluoksnį ir susitapatins su Migeliu bei jo noru greičiau užaugti ir gyventi savo gyvenimą. Dar šiek tiek vyresni supras, kad tas Migelis visai nėra šimtu procentų teisus. Ketvirtiems pavyks jį žiūrėti savireflektyviai, permąstant savo gyvenimo vingius. Penkti susigalvos dar ką nors keistesnio.

Šiek tiek apie muziką. Akivaizdu, kad ji čia yra labai reikšmingas veiksnys. Ji, galima sakyti, yra vos ne atskiras filmo veikėjas. O kadangi veiksmas vyksta Meksikoje ir pats „Koko“ yra tiesiog persmelktas meksikietiškos kultūros, tai ir muzika daugiausiai semiasi įkvėpimo būtent iš jos. Garso takelyje girdėsite daug gitarų, daug Lotynų Amerikai būdingų ritmų ir pompastikos. Net jeigu tai ir nėra jūsų mėgstamiausias stilius (kaip ir jūsų nuolankaus tarno), gana greitai vis tiek būsite papirkti. Muzika šiam filmui tarsi suteikia dar daugiau šarmo ir unikalumo.

Kadras iš animacinio filmo „Koko“
„Forum Cinemas“ archyvas

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie aktorių balsus. Visi jie parinkti tobulai, o savo kompiuteriu generuotiems personažams suteikia realumo ir autentiškumo. Net ir tie, kurie pasirodo ekrane visai trumpam, įsimena ilgam. Turbūt, viskas dėl to, kad visas „Koko“ pasaulis yra puikiai ir iki galo realizuotas, tikras ir gyvas. Tarkim, mano mylimas Edwardas Jamesas Olmosas, t.y. admirolas Adama, čia pasirodo vos kelioms minutėms, bet yra toks įsimintinas, kad jo epizodą aš ir dabar atsimenu taip gyvai, lyg būčiau pats joje dalyvavęs.

Žodžiu, galima čia ilgai dėlioti visokias panegirikas. Tačiau jos bus visiškai beprasmiškos, jeigu tiesiog nenueisite į kiną ir patys neįsitikinsite jų pagrįstumu. „Koko“ yra vienas unikaliausių „Pixar“ kūrinių, iš esmės peržengiantis savojo žanro ribas. Jame kažką sau atras kiekvienas ir, tiesą sakant, tokie filmai tiesiog šiaip sau nebesimėto. O jeigu pačioje jo pabaigoje jūs nepajusite, kad kažkas jums gerklę kutena, aš būsiu sužavėtas jūsų stoiškumo.

Filmo anonsas:

Jeigu žmogaus paprašytum įvardinti, kas yra žodžio gyvenimas antonimas, labai gali būti, kad jo atsakymas būtų mirtis. Mirtį mes iš tikrųjų dažniausiai suvokiame kaip visko pabaigą, kurią būtina kažkokiu būdu atitolinti. Mirties mes ne tik bijome, bet ir savotiškai jos gėdijamės, vengiame apie ją kalbėti. Gero tono ženklas yra apsimesti, kad visi mes čia būsime per amžius amžinuosius, o miršta tik visokie tinginiai, kurie daugiau nesugalvoja, ką jiems geriau veikti su savo gyvenimu. Ko gero, visai be reikalo vadovaujamės tokiu požiūriu. Juk mirtis iš tikrųjų yra ne gyvenimo priešingybė,…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 9
Įgarsinimas - 9
Animacija - 10
Muzika - 10

9.4

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*