KP`17. Abbaso Kiarostami filmų retrospektyva: „Te vėjas mus nuneš“

Kadras iš filmo „Te vėjas mus nuneš“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kas tokio slypi kadre, kuriame vienišas automobilis vingiuoja, išnykdamas iš akiračio ir vėl pasirodydamas sodriai rudame akmeningame kraštovaizdyje? Kodėl kvapą gniaužia vėjyje siūbuojantys auksiniai javai, apsupę vis mažėjančias, galiausiai išnykstančias motoroleriu pralekiančių vyriškių figūras? Arba paprasčiausias kasdienis gestas – vyras, prisėda užsirišti bato, šalia praviros durys, įrėminančios prieangį puošiantį rožių krūmą. Šių kadrų poetiškumas, tapybiškumas nėra akivaizdus. Juose susilieja tai, kas paprasta ir nepaprasta: buitinės detalės, persiškų miniatūrų ikonografija, kasdienybė ir poezija.

Abbaso Kiarostami filmai nėra tiesiog poetiškas kinas. Tai pati tikriausia kino poezija. Gal dėl to taip sunku apie juos rašyti – vaizdo, ritmo, garso kalba kartais tiesiog negali būti įžodinta. Gal ir gerai. Juk pasakyti, kodėl eilėraštis paveikia, tai lyg atskleisti už magiško triuko slypintį mechanizmą – praturtėjęs žiniomis, prarasi džiaugsmą išgyventi stebuklą.

A. Kiarostami Teherano universitete studijavo tapybą, vėliau dirbo grafikos dizaineriu, kūrė reklamas Irano televizijoje. 1969 m. jis ima vadovauti kino departamentui „Kanun“ (Vaikų ir jaunų suaugusiųjų intelektinės raidos centras) ir pradeda kurti savo filmus. 1978-1978 m. Iraną supurčiusi revoliucija neatpažįstamai pakeitė Irano politinį ir kultūrinį veidą – dalis kūrėjų pasitraukė iš šalies arba kuriam laikui sustabdė savo kūrybinę veiklą. A. Kiarostami nebuvo vienas iš jų.

Režisierius vengė atvirai kritikuoti Irano politiką, bet be jokios abejonės jo filmai nėra apolitiški.  Net ir atsargiai laviruodamas, A. Kiarostami taip pat neišsisuko nuo griežto cenzūros žvilgsnio. Iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar „Trešnių skonis“ (Taste of Cherry, Ta’m e guilass, 1997) pasieks Kanų kino festivalį dėl jame paliečiamos – Irane tabu laikomos – savižudybės temos. Juosta tapo pirmuoju Irano filmu, pelniusiu „Auksinę palmės šakelę“, tačiau pačiame Irane buvo uždrausta. A. Kiarostami ilgai nesiryžo palikti savo gimtosios šalies, lygindamas save su medžiu, negalinčiu  prigyti svetimoje žemėje, o savo kūrybą – su vaisiais, kurių skonis persodinus negalėtų išlikti toks pat. Visgi paskutiniai režisieriaus filmai buvo sukurti jau už gimtojo Irano ribų.

Kadras iš filmo „Te vėjas mus nuneš“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Reklama

Abbaso Kiarostami kino pasaulis – bauginančiai sodrus. Sudėtinga aprėpti visus subtiliai jo kūryboje persidengiančius sluoksnius, temas, įtakas. Abbaso Kiarostami darbuose neretai įžvelgiami Itališkojo neorealizmo potėpiai – darbas su neprofesionaliais aktoriais, dažnai vaikais, jautrus socialinių problemų, pažeidžiamų visuomenės sluoksnių vaizdavimas, filmus persmelkiantis humanizmas. Jo atidumas kraštovaizdžiams leidžia brėžti paraleles su japonų kino meistro Akiros Kurosawos (kuris pats labai žavėjosi A. Kiarostami kūryba) svajingais ir bauginančiais peizažais. Pats A. Kiarostami yra įvardiję ne vieną jį paveikusį Europos kino režisierių, tačiau šios įtakos perimtos netiesiogiai, veikiau intuityviai įtrauktos į unikalų turtingos persiškosios kultūros lauką ir pasaulėjautą.

Kalbant apie modernų meninį Irano kiną neįmanoma pervertinti Irano kultūrai būdingos poezijos svarbos. „Irano kultūra yra labai stipriai susisiejusi su persiškąja poezija ir Irano skaitytojai bei žiūrovai atpažįsta šią estetiką. Poezija buvo ne tik pati populiariausia estetinė forma, tai per amžius buvo filosofinių idėjų ir sociopolitinių komentarų kalba. Meninis Irano kinas pasitelkia šį giliai įsišaknijusį poetiškumą“, – rašo Khatereh Sheibani knygoje „The Poetics of Iranian Cinema: Aesthetics, Modernity and Film After the Revolution“.

Abbaso Kiarostami filmuose ne tik kad į kasdienę kalbą įsipina eilėraščių eilutės, bet poezija įaudžiama ir į patį filmo tekstą. Juostų pavadinimai neretai tampa tiesioginėmis nuorodomis į konkrečias eiles, kurios savo ruožtu sieja vieną filmą su kitu. Vienas eilėraštis susieja „Kur mano draugo namai?“ (Where Is the Friend’s Home?/ Khane-ye doust kodjast?, 1987) berniuko, norinčio grąžinti knygą draugui, istoriją su gerokai vėlesne juosta „Te vėjas mus nuneš“ (The Wind Will Carry Us/Bad ma ra khahad bord, 1999).

Kadras iš filmo „Te vėjas mus nuneš“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo pavadinimas „Kur mano draugo namai?“ – nuoroda į vieno žymiausių moderniųjų iraniečių poetų ir dailininkų Sohrabo Sepehri eilėraštį „Adresas“. „Te vėjas mus nuneš“ pradžioje regime vingiuotu keliu riedantį automobilį. Nematomi pašnekovai ieško kelio į atokų kurdų kaimą. Jų turimos kelionės instrukcijos aptakios – po sankryžos reikia rinktis vingiuojantį kelią, tada leistis žemyn iki aukšto vienišo medžio. Vienas iš vyriškių nusijuokia: „Neprijojus medžio/Takelis bus tarp gyvatvorių, už Dievo sapną žalesnis.“ (vert. Austėja Merkevičiūtė). Tai eilutė iš to paties Sohrabo Sepehri eilėraščio.

Trumpa citata svariai prisideda ne tik kuriant dialogą tarp dviejų to paties kūrėjo filmų, ji kviečia žiūrovą žengti į fikcijos pasaulį. Staiga išnyrantis automobilio laukiantis berniukas pasirodo kaip iš pasakų erdvės atklydęs paslaptingas gidas, turintis palydėti keleivius į jų ieškomą kaimą. Jie (leisdami suprasti, kad juokauja) teigia atvykę ieškoti lobio.

Iš tiesų pagrindinis filmo veikėjas Behzadas (Behzad Dourani), prisistatęs „inžinieriumi“, atvyksta į  Juoduoju kaimu vadinamą vietą (kuri yra labai šviesi), siekdamas nufilmuoti senovinį gedulo ritualą. Jis su kolegomis (kurių  per visą filmą taip ir nepamatome – bet girdime), įsikuria kaime ir laukia merdinčios senolės mirties. 

Visas šis filmas paženklintas žaidimo „matoma – nematoma“. Nematome mirštančios moters, nematome „inžinieriaus“ komandos narių,  nematome pieno parūpinančios merginos veido – jo nemato ir Behzadas. Nematome ir šulinį kasančio šios merginos sužadėtinio, su kuriuo kartkartėmis pasišnekučiuoja Behzadas. Kita vertu, matome Behzado žvilgsnį, tiesiai nukreiptą į kamerą. Jis  žvelgia į veidrodį, į savo paties veidą. Akys nukreiptos ne į auditoriją, o į save. Šiame pasakojime žvilgsnis turi ir galios, agresijos dimensiją. Ir mergina, atsisakanti parodyti veidą, ir pagyvenusi arbatą kavinėje nešiojanti moteris, neleidžianti būti fotografuojama, tokiu būdu savotiškai įtvirtina autonomiją.

Kadras iš filmo „Te vėjas mus nuneš“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Behzado situacija persmelkta moralinio dvilypumo. Žmogaus mirties laukimas, noras įamžinti intymų gedulo aktą – tai žingsnis į tabu teritoriją.  Tačiau ir pačios tradicijos turi ne tik sakralią, bet ir labai pragmatišką pusę. Mirštančiai senolei kaimo gyventojai neša savo pagamintą maistą. Tačiau kaip auka siūloma sriuba, jei bus suvalgyta, tikima, garantuos ją pagaminusio žmogaus noro išsipildymą. Sakralumas pinasi ir su modernaus šalies gyvenimo grimasomis – Behzado pavėžėtas kaimo mokytojas papasakoja, kaip jo paties motina atliko gedulo ritualą, – susipjaustė veidą mirus jo tėvo gamyklos vadovo pusbroliui. Baimindamiesi netekti darbo visi darbininkai siekė kaip išmanydami pademonstruoti savo lojalumą darbdaviui.

Norėdamas atsigerti pieno Behzadas ieško šulinį kasančio vyro sužadėtinės namų. Galiausiai juos radęs vyras nusileidžia į rūsio prieblandą. Čia laikomą karvę prižiūrinčiai merginai jis padeklamuoja eilėraštį, pagal kurį pavadintas filmas – Forough Farrokhzad „Te vėjas mus nuneš“. Forough Farrokhzad buvo ne tik poetė, bet ir kino kūrėja, jos darbas „Namas yra juodas“, kuriame susilieja dokumentika ir poezija, laikomas naujosios Irano kino bangos ištakomis. Ką galvoja mergina, girdėdama feministinių pažiūrų, išsiskyrusios, kontroversišką modernią poeziją rašiusios moters eiles? Nejučia į galvą ateina paties režisieriaus žodžiai, jog vienatvės momentais jį gelbėdavo skaitomos ar rašomos eilės: „Net ir visiškoje tamsoje tebėra poezija ir ji čia yra dėl tavęs.“

„Te vėjas mus nuneš“ gausu įvairiai interpretuotinų simbolių ir metaforų. Apverstas vėžlys, atkartojantis beviltišką įstrigimo situaciją, kiek atsainiai vežiojamas rastas žmogaus šlaunikaulis, galiausiai nusviedžiamas į sraunų upelį, nuriedantis obuolys, nuolat trūkinėjantis telefono ryšys. Tačiau šis simbolizmas nėra arbitralus, tai veikiau užuominos, erdvė pamąstymui, mįslės, kurias esi gundomas įminti, o ne uždaviniai, kuriuos privalai išspręsti.

Abbaso Kiarostami kūryba – tai kinas, plečiantis medijos galimybes, tirpdantis ribas tarp realybės ir fikcijos, tarp meno ir gyvenimo. Kinas, kuris ne tiek žaidžia su žiūrovu, kiek kviečia jį žaisti kartu. A. Kiarostami – režisierius, leidžiantis žiūrovams tapti jo kūrybos partneriais. Jų individualus suvokimas, interpretaciniai gebėjimai, galų gale jų žvilgsnis virsta neatsiejama filmo audinio dalimi. A. Kiarostami negąsdino iki galo nebaigto filmo koncepcija. Turbūt nieko kito ir nevalia tikėtis iš autoriaus, sakiusio, jog būtent klaustukai yra gyvenimo skyrybos ženklai.

Filmą bus galima išvysti „Kino pavasario“ Abbaso Kiarostami kūrybai skirtos retrospektyvos metu. Iš viso bus parodyti penki ilgametražiai ir vienas trumpametražis Iranų kino meistro darbas.

Filmo anonsas:

Filmo seansai festivalio „Kino pavasaris“ metu:

Kovo 30, ketvirtadienis

19:30-21:27 Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Balandžio 3, Pirmadienis

21:00-22:57 Skalvija, SK, Vilnius

Daugiau seansų rasite čia.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Vienas komentaras

  1. Gražiai parašyta recenzija :)

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*