KP`17. Apgaulės ir seksualumo žaidimas gotikiniame trileryje „Tarnaitė“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmas „Tarnaitė“ (The Handmaiden, 2016) – mįslingas, seksualus ir intriguojantis trileris, kuriame tvyro tamsa, tačiau jame išsiskleidžia naivi ir tyra meilės istorija, skleidžainti šviesos blyksnius.

Park Chan-wookas studijavo filosofiją, bet pamatęs Alfredo Hitchcocko „Vertigo“ (Vertigo 1958) nusprendė pasirinkti režisieriaus kelią. Jo filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), laimėjęs didįjį prizą Kanų kino festivalyje, buvo ne tik jo karjeros lūžis, bet viso Pietų Korėjos kino apskritai. Šis režisierius priklauso vadinamajai Korėjos naujajai bangai kartu su kitais jaunosios kartos režisieriais, tarp jų ir Bong Joon-ho, sukūręs filmą „Sniego traukinys“ (Snowpiercer, 2013).

Park Chan-wooko filmams būdingas painus siužetas, keršto ir smurto motyvai bei jis neretai koncentruojasi į moters pasaulį. Moters asmenybė iškyla filmuose „Užuojauta keršto poniai“ (Sympathy For Lady Vengeance, 2005), „Aš esu kyborgas, bet tai nieko“ (I’m a Cyborg, But That’s OK, 2006), „Stokeriai“ (Stoker, 2013) ir naujausiame jo darbe „Tarnaitė“. Jo filmų herojės renkasi pačios būti atsakingos už savo likimą. Režisierius atkreipia dėmesį į vis sudėtingėjantį moters (ir vyro) vaidmenį visuomenėje, nulemtą nuolatos tobulėjančių technologijų – ar tai būtų moderni Pietų Korėjos kolonializmo epocha, ar kapitalistinė šių laikų visuomenė „Keršto“ trilogijoje.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Gotikinis trileris „Tarnaitė“ sukurtas pagal 2002 m. Sarah Waters romaną „Fingersmith“. Suurti filmą pagal šį romaną įtakos turėjo prodiuserio Sydo Limo, jau ne vienerius metus dirbusio su P. Chan-wooku, žmona, kuri perskaičiusi romaną nusprendė, kad tai būtų puikus filmas. Be to, imtis šio scenarijaus paskatino ir paties režisieriaus žmona, norėjusi, kad jis ir toliau kurtų pagal moterų istorijas. Tačiau, kadangi pagal šią knygą jau buvo sukurtas britų televizijos miniserialas, veiksmas iš Viktorijos laikų Anglijos buvo nukeltas į 1930 m. Pietų Korėją, Japonijos okupacijos laikotarpį.

Reklama

Matyt ne veltui Park Chan-wookui ši istorija pasirodė patraukli. Šiam romanui būdingas daugiasluoksniškumas kaip ir jo filmams. Pamažu lukštenama istorija skleidžiasi vis naujai, priklausomai iš kurio veikėjo perspektyvos žiūrima. Jauna kambarinė Suki (akt. Kim Tae-ri) atvyksta dirbti tarnaite pas kilmingą japonę Hideko (akt. Kim Min-hee), kuri yra globojama žiauraus dėdės Kouzuki (akt. Jo Jin-woong). Tačiau greitai paaiškėja, kad Suki nėra ta, kuo dedasi. Ji apsukri kišenvagė, kuri dirba „kunigaikščiui“ Fujiwara (akt. (Ha Jung-woo), apsimetėliui, siekiančiam suvilioti Hideko. Jis nori jos turtų ir kilmės, todėl Suki turi palenkti Hideko širdį aferistui „kunigaikščiui“, kuris vedęs turtingą paveldėtoją ketina uždaryti ją į beprotnamį. Tačiau ši istorija netikėtai atveria naujus siužeto vingius. Filmas padalintas į tris dalis ir kiekviena jų pateikia istoriją kitu kampu. Pasibaigus pirmajai daliai iš Suki perspektyvos staiga atsiskleidžia visiškai kitos spalvos, kai istorija pasakojama Hideko akimis.

Park Chan-wookas mėgsta žaisti žanrais. Paslaptingas dvaras ir jo gyventojai iškyla kaip A. Hitchcocko „Rebekoje“ (Rebecca, 1940). Apgaulingas siužetas ir nuolatinė veikėjus lydinti įtampa leidžia kalbėti tiek apie detektyvo, tiek trilerio žanrą. Tačiau filme yra ir siaubo elementų – paslaptys, kurios slepiasi už uždarų durų, kambariai, į kuriuos neleidžiama patekti, beveik kaip pasakoje apie „Mėlynbarzdį“, nuolatinis stebėjimas pro durų plyšius, medžių lapiją ar rakto skylutes. Dėdės Kouzuki perversiškas elgesys ir prievarta naudojama Hideko atžvilgiu net primena Pier Paolo Pasolini „Salo“ (Salò, or the 120 Days of Sodom, 1975), kur viešu pornografinių romanų skaitymu kuriama ištvirkusi ir smurto prisodrinta atmosfera. Tačiau šiame žiauriame paveiksle skleidžiasi tyra meilės istorija tarp Suki ir Hideko. Ši romantiška ir erotiška pasaka priešpastatoma aplinkinių kuriamoms klastoms ir galiai, paremtai smurtu. Taip pat visa tai pagardinta juodojo humoro prieskoniu.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pagrindinė ašis „Tarnaitėje“ yra moterų ir vyrų pasaulių supriešinimas. Šiame filme moterys stiprios, jos kovoja už save. Tačiau jos įkalintos žiauriame vyrų pasaulyje. Vyrai siekia jomis pasinaudoti. Tiek dėdė Kouzuki, tiek apsimetėlis „kunigaikštis“ nori panaudoti Hideko, kad iškiltų ir įgytų galią. Abu jie aukština Japonijos kultūrą, Fujiwara net apsimeta japonu, nors yra korėjietis, kad įgytų didesnę vertę visuomenėje. Kouzuki požiūryje į Japoniją ir jos kultūrą netgi jaučiamas fetišizmo atspalvis. Tai, kaip jis naudoja Hideko, kuri yra kilminga japonė, atskleidžia, kad jis garbina japonų kultūrą ir ją seksualizuoja bei nori jai priklausyti.

Abu šie vyrai siekia Hideko turtų ir kilmės, kuri jiems abiems susijusi su aukštąja Japonijos kultūra, ir abu jaučia savo menkumą, būdami korėjiečiais. Tokiu būdu jie yra silpni ir bejėgiai, tačiau dėl to labai pavojingi. Tuo tarpu moterys čia įkūnija meilę ir ryžtą. Seksualiniai santykiai tarp jų yra žaismingi ir naivūs, jie tyri ir romantiški. Filme „Tarnaitė“ atsiskleidžia, kaip meilė padeda joms išsivaduoti iš izoliacijos, atsikratyti fasadinio savęs pozicionavimo ir tikrosios savęs atradimo. Visi šie personažai vaidina, jie atsiskleidžia tik savo socialiniame statuso ribose. Tačiau Suki ir Hideko meilė jas priverčia tapti pažeidžiamomis ir kartu atskleisti savo vidų bei pripažinti jį pačioms sau.  Tai leidžia joms išsilaisvinti. Vyrai negali patirti šio išsilaisvinimo, nes jie godūs, jie nieko nemyli.

Aktoriai puikiai įkūnija šiuos daugiasluoksnius personažus. Besikeičiant požiūrio taškui, keičiasi ir veikėjų charakteriai, jie atsiskleidžia visiškai naujomis spalvomis. Aktoriai sugeba įgyti naują tapatybę ir atskleisti kitus veikėjų motyvus bei charakterį, bet kartu iki galo nepamiršdami buvusių charakterio niuansų. Todėl veikėjų charakteriai nuosekliai plėtojasi ir skleidžiasi kaip kompleksiški ir sudėtingi, logiškai reaguojantys į naują siužeto posūkį. Ypač žavi aktorės Kim Min-hee, įkūnijančios Hideko, vaidyba, kai ji iš naivios ir trapios kilmingosios netikėtai persikūnija į patyrusią apgaulės meistrę. Aktorius Jo Jin-woongas, vaidinantis dėdę, nors dažniausiai būna filmo fone, palieka stiprų ir spalvingą įspūdį. „Tarnaitės“ personažai pilni niuansų ir gelmės, o aktoriai jautriai ir įtikinamai perteikia jų psichologinius portretus.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienas gražiausių „Tarnaitės“ aspektų – ji profesionaliai ir labai gražiai nufilmuota. Operatorius Chung Chung-hoonas yra nuolatinis režisieriaus Park Chan-wooko palydovas. Pasitelkiant kamerą iki detalių nupiešiama veikėjus supanti aplinka – ar tai būtų stambūs gamtos vaizdai, ar smulkios interjero detalės. Stambūs planai priartina prie veikėjų ir perteikia kiekvieną jų veido išraišką, kiekvieną psichologinės būsenos niuansą. Šiame nuolatinio stebėjimo lydimame filme kamera sugeba perteikti kiekvieno veikėjo skirtingą žiūros tašką.

Be to, „Tarnaitėje“ iki smulkiausių detalių apgalvotos interjero ir drabužių detalės. Pirštinės, beveik nenumaunamos nuo Hideko rankų, perteikia jos izoliaciją ir uždarumą, vengimą bet kokio žmogiško kontakto. Auskarai, kurie keliauja kaip dovana nuo vieno personažo prie kito, kupini seksualinių užuominų. Apskritai, šiame filme papuošalai ir drabužiai neretai dvelkia intymumu ir aistra, kuri nuolatos tvyro tarp dviejų moterų. Šios visos aplinkos detalės sukuria intensyvią ir kartu tapybišką modernios Pietų Korėjos visuomenės atmosferą.

„Tarnaitė“ – tai vienas geriausių Park Chan-wooko filmų ir tikriausiai labiausiai feministinis. Jis sudomins tiek egzotikos ir intelektualaus turinio gerbėjus, tiek mėgstančius įtemptą ir intriguojantį siužetą.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 25, šeštadienis, 13:00-15:21, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Kovo 27, pirmadienis, 21:45-00:06, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Kovo 28, antradienis, 18:00-20:21, Forum Cinemas Kaune, KS2, Kaunas

Kovo 29, trečiadienis, 17:00-19:21, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Balandžio 04, antradienis, 20:45-23:06, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Balandžio 06, ketvirtadienis, 20:30-22:51, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmas „Tarnaitė“ (The Handmaiden, 2016) – mįslingas, seksualus ir intriguojantis trileris, kuriame tvyro tamsa, tačiau jame išsiskleidžia naivi ir tyra meilės istorija, skleidžainti šviesos blyksnius. Park Chan-wookas studijavo filosofiją, bet pamatęs Alfredo Hitchcocko „Vertigo“ (Vertigo 1958) nusprendė pasirinkti režisieriaus kelią. Jo filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), laimėjęs didįjį prizą Kanų kino festivalyje, buvo ne tik jo karjeros lūžis, bet viso Pietų Korėjos kino apskritai. Šis režisierius priklauso vadinamajai Korėjos naujajai bangai kartu su kitais jaunosios kartos režisieriais, tarp jų ir Bong Joon-ho, sukūręs filmą…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 8
Kinematografija - 9
Aktorių darbas - 9
Muzika - 9

8.8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*