KP`17. Nuviliantis Ewano McGregoro režisūrinis debiutas „Amerikietiškoje pastoralėje“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Amerikietiška pastoralė“ (American Pastoral, 2016) – ilgai lauktas aktoriaus Ewano McGregoro režisūrinis debiutas. Šis filmas yra pirmasis ambicingas aktoriaus žingsnis žengti režisieriaus keliu. Seniai norėjusiam užsiimti šį vaidmenį Ewanui McGregorui netikėtai atsirado pasiūlymas imtis šio didelio projekto. Filmo scenarijus sukurtas remiantis gerai žinomu Philipo Rotho romanu, 1997 m. pelniusiu Pulicerio premiją. Pradedančiajam režisieriui tai buvo didelis iššūkis – imtis tokios stiprios istorijos, dirbti su patyrusias aktoriais ir dideliu filmo biudžetu. Debiutuoti su mažesnio kalibro filmu tikėjęsis aktorius, visgi, neatsisakė jo vadybininko pasiūlymo ir ėmėsi diriguoti „Amerikietiškos pastoralės“ pastatymui.

Filmo siužetas nukelia į JAV 7-ąjį dešimtmetį, kai karaliavo hipių kontrkultūra. Įvykių centre – tobula šeima, kurios tobulas gyvenimas labai greitai sugriūna dukrai prisidėjus prie kairiųjų ekstremistų. Svarbiausia filmo ašis – tėvo ir dukros santykiai. Ir nors atskleidžiama, kaip tėvui sunku patikėti dukros nusikaltimu, pats siužetas neišvengiamai veda link to, kad ji yra kalta.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Ewanui McGregorui šis pirmasis bandymas nepavyko. Pirmiausia pati istorija yra neįtikinanti, įsijausti į ją nepadeda nei aktoriai, nei scenarijus. Buvo nemažai bandymų kurti pagal Philipo Rotho knygas, kad ir tais pačiais metais išėjęs filmas „Indignation“ (rež.  James Schamus). Tačiau šio rašytojo kūrinius nėra taip lengva ekranizuoti. Tad „Amerikietiškosios pastoralės“ scenaristas Johnas Romano suklupo ant to paties laiptelio kaip ir visi kiti. Jis siekė kuo tiksliau atkartoti knygos siužetą. Tačiau baimė šiek tiek atitrūkti ar kitaip pažvelgti į pasakojamą istoriją pavertė filmą sentimentaliu ir sausu. Nebeliko knygai būdingo savitumo ir ironijos. Philipo Rotho stilius yra iššūkis scenaristui ar režisieriui ir tiesioginis knygos supratimas neatskleidžia joje slypinčios gelmės. Tad filmas „Amerikietiškoji pastoralė“ tėra paviršutiniškas bandymas atkartoti brandžios istorijos siužetą.

Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Aktorių vaidyba gerokai netikroviška. Ewanas McGregoras neblogai įkūnija pagrindinio veikėjo šeimos tėvo vaidmenį Švedą. Tačiau pats vaidmuo ne iki galo atitinka šio aktoriaus asmenybę, todėl jam ne visai pavyksta atskleisti viso Amerikos numylėtinio tipažo. Tuo tarpu Jennifer Connelly, vaidinanti jo žmoną Don, ir Dakota Fanning, įkūnijanti dukrą Merę, savo charakterius tiesiog rėkte išrėkia. Jiems norima suteikti skausmo ir nevilties atspalvį, tačiau tai atrodo per daug dramatiška ir pervaidinta. Rita  (akt. Valorie Curry) apskritai atrodo kaip kažkokia parodija. Jos personažas gerokai nenatūralus ir keliantis labai daug abejonių. Vienintelis Švedo tėvo vaidmuo, atliekamas Peterio Riegerto, turi tam tikro šarmo ir suteikia šiai istorijai smagios ironijos.

Reklama

Rodos, 7-asis dešimtmetis turėtų spinduliuoti Woodstokiškos muzikos aura. Tačiau „Amerikietiškoje pastoralėje“ muzikos nedaug ir pastaroji ganėtinai standartinė ir dirbtinai įpinama į siužetą. Ji labiau gadina nei padeda ir taip jau ne itin tikroviškai istorijai.

Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pats Ewanas McGregoras tikėjosi, kad pirmasis jo režisūrinis darbas bus mažo biudžeto filmas apie Škotijos gatvės vaikėzus ir jų jaunystę. Didesniam projektui šis aktorius dar tikrai nepribrendęs. Galbūt užgriuvusi atsakomybė jį išgąsdino ir neatskleidė jo talento. Galbūt. Norėtųsi tuo tikėti ir laukti antro jo filmo apie tai, kas jam yra labiau pažįstama, su kuo jis yra susitapatinęs ir dėl to galėtų įtikinamai perteikti istorijos gelmę.

„Amerikietiška pastoralė“ – tai standartiškų scenų ir banalių emocijų rinkinys, visiškai neperteikiantis Philipo Rotho genialios plunksnos stiliaus. Jei prisimename filmus apie vaikų ir tėvų santykius 7-ojo dešimtmečio Amerikoje, tai kaip įrodymą, kad įmanoma sukurti stiprų ir kokybišką filmą, reikia paminėti Miloso Formano „Atotrūkis“ („Taking Off“, 1971) – tai muzikalus ir satyriškas filmas. O ką galima pasakyti apie Ewano McGregoro debiutą – knygą skaityti verta, bet filmo, deja, geriau nežiūrėti.

Filmo anonsas:

„Amerikietiška pastoralė“ (American Pastoral, 2016) – ilgai lauktas aktoriaus Ewano McGregoro režisūrinis debiutas. Šis filmas yra pirmasis ambicingas aktoriaus žingsnis žengti režisieriaus keliu. Seniai norėjusiam užsiimti šį vaidmenį Ewanui McGregorui netikėtai atsirado pasiūlymas imtis šio didelio projekto. Filmo scenarijus sukurtas remiantis gerai žinomu Philipo Rotho romanu, 1997 m. pelniusiu Pulicerio premiją. Pradedančiajam režisieriui tai buvo didelis iššūkis – imtis tokios stiprios istorijos, dirbti su patyrusias aktoriais ir dideliu filmo biudžetu. Debiutuoti su mažesnio kalibro filmu tikėjęsis aktorius, visgi, neatsisakė jo vadybininko pasiūlymo ir ėmėsi diriguoti „Amerikietiškos pastoralės“ pastatymui.…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 4
Scenarijus - 4
Kinematografija - 7
Aktorių darbas - 5
Muzika - 4

4.8

Vienas komentaras

  1. Aktorių vaidyba gerokai netikroviška. Ewanas McGregoras neblogai įkūnija pagrindinio veikėjo šeimos tėvo vaidmenį Švedą. Tačiau pats vaidmuo ne iki galo atitinka šio aktoriaus asmenybę, todėl jam ne visai pavyksta atskleisti viso Amerikos numylėtinio tipažo. “
    Sakyčiau drąsu,toks jausmas,kad autorė kartu gėrė alų su mcgregoru ir myžo vidury gatvės su jo žmona.
    Pavydėtinai žino jo asmenybę.Vėlgi įdomu būtų sužinoti kur buvo studijuotas kinas?

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*