Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Pagaliau atsiranda lietuviškas kinas, reflektuojantis aktualią socialinę problematiką, šių dienų realijas ir tai darantis neprisidengiant saugią distanciją kuriančia ironija, neskoninga, ant patyčių ribos balansuojančia satyra. Pirmasis ilgametražis Andriaus Blaževičiaus vaidybinis filmas „Šventasis“ (2016, Lietuva, Lenkija) – stiprus debiutas. Tai filmas, kurio aktualumo nereikia įrodinėti. Logiškas, palaipsniui vystomas, sluoksniais, niuansais konstruojamas pasakojimas užpildytas natūraliais dialogai ir dar natūralesnėmis pauzėmis bei stipria vaidyba. Filmas gali patikti daugiau ar mažiau, tačiau vargu ar kas išdrįs paneigti, jog tai itin organiškas, kokybiškas darbas.
Pagrindinis veikėjas Vytas (Marius Repšys) – tipiškas provincijos miestelio gyventojas. Maždaug trisdešimties metų vyras turi žmoną, dvi jau ūgtelėjusias dukras, stabilų, devynerius metus vietiniame fabrike dirbamą mechaniko darbą. Prasidėjus ekonominei krizei Vytas kartu su krūva kitų darbuotojų atleidžiamas iš darbo.
Sunerimusių artimųjų skatinamas kuo greičiau susirasti kitą darbą vyras bando toliau gyventi įprastą gyvenimą, tačiau realybei vis labiau neatitinkant lūkesčių Vytas grimzta į vidinį konfliktą. Jis atsisako iki galo suvokti bei priimti pasikeitusią situaciją ir pasirenka ją ignoruoti. Po truputį jis regresuoja į paauglišką būseną – dienas leidžia žiūrėdamas televizorių, be tikslo slampinėdamas su draugeliais, gerdamas alų. Pažintis su guvia kirpėja Marija (Gelminė Glemžaitė) tampa dar vienu būdu pabėgti į fantazijos erdvę. Mergina jam reprezentuoja nerūpestingumą, gyvenimą be įsipareigojimų ir atsakomybės.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Daug sunkiau nuo tos atsakomybės pabėgti esant akistatoje su savo šeima. Būtent todėl Vytas po truputį ir pradeda nuo jos tolti. Jis vis dar bando išlaikyti savo simbolinį tėvo-vyro figūros autoritetą pasišvaistydamas pinigais. Tačiau atsakymas „nesvarbu kiek kainavo“, gerais laikais skambėjęs kaip dosnumo, užtikrintumo įrodymas, dabar atrodo skausmingai naiviai. Nes svarbu. O to pripažinti net sau pačiam – neįmanoma.
Filmo veikėjų gyvenimas persmelktas viską apimančio krizės diskurso. Apie žlungančią ekonomiką nuolat praneša pagrindinės informacinės priemonės. Beviltiškumo, apatijos, bejėgiškumo ką nors pakeisti nuotaikos tvyro ore. Atrodo, visą šalį apėmė krizė, pusė Vyto draugų ir pažįstamų emigravo. Finansinis nestabilumas – vienas didžiausių nerimo šaltinių. Tačiau juntama ir vertybinė krizė, prasmės stygius, nusivylimas formaliomis, realiai nefunkcionuojančiomis socialinės paramos institucijomis, į kurias nukreipiamos aštriausiai pagaląstos filmo kritikos strėlės.
Skurdas gali būti ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis, vertybinis. Vytas su šeima, jo aplinka gyvena kukliai, bet jokiu būdu ne skurdžiai. Jų buityje galima matyti net 2008 m. provincijai prabangiai atrodančios technikos pavyzdžių. Tačiau kas išties krenta į akis, tai kultūrinis skurdumas. Provinciją matome kaip absoliučia kultūrinę dykrą. Vienodai slenkančios dienos čia užpildomas beveik niekad neišjungiamo patį primityviausią „popsą“ transliuojančio televizoriaus. Juo nuo mažens „šeriama“ ir jaunoji karta, atrodo, pasmerkta atkartoti matomus tradicinio vyriškumo ir moteriškumo modelius. Hiperseksualizuotas mergaičių šokis ir entuziastingas noras gyvai pamatyti vulgarumo nestokojančios merginų grupės „Capuccino“ koncertą nenuteikia itin optimistiškai.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Filme subtiliai atskleidžiami lyčių vaidmenų šeimoje ir jų diktuojamo galios balanso niuansai. Vytui netekus darbo iškyla pavojus ir iš šeimos maitintojo statuso atsirandančioms galioms bei privilegijoms. Lietuvoje tradiciškai „tikro vyro“ pagrindiniu požymiu ir svarbiausia savybe vis dar laikomas gebėjimas uždirbti bei išlaikyti šeimą ir atvirkščiai – namų ruošos darbai, vaikų priežiūra vis dar laikomi labiau moteriškais. Todėl natūralu, kad Vytas net ir laikinai neskuba prisiimti namuose pasiliekančio ir juos puoselėjančio partnerio vaidmens, kuris jį priverstų jausti dar mažiau vyrišku. Prarasta galia, bejėgiškumo jausmas kompensuojamas siekiu kontroliuoti kūną – nuolat matome mankštinamą, apnuogintą, vyrišką Vytauto figūrą. Tvirtas kūnas kontrastuoja su socialiniu ir psichologiniu veikėjo pažeidžiamumu, o nuogumas tampa priešstata negebėjimui atsiverti, reflektuoti ir artikuliuoti savo nusivylimo, gėdos, nerimo ir skausmo.
Vienas pirmųjų Lietuvoje vyriškumo sampratas ir praktikas nagrinėti pradėjęs sociologas, kultūros kritikas Artūras Tereškinas atkreipia dėmesį, kad „vyrai traumuojami tik jiems vieniems būdingais specifiniais būdais. Jų traumos ir sužeidimai susiję ne tik su posovietinės valstybės ekonomine, politine ir socialine tikrove, bet ir su lyčių ir seksualinių tapatybių normalizavimu. Ši traumos forma yra užmaskuota ir dažnai suvokiama kaip visiškai neproblemiška.“ („Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje, 2011).
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Šventajame“ į pirmą planą iškeliamas paprasto darbininko vyro portretas. Jis nerodomas nei vien kaip beviltiškų aplinkybių auka, nei kaip už savo nesėkmes asmeniškai atsakingas nevykėlis, o kaip kompleksiška asmenybė – jaučianti, kenčianti ir atsidūrusi aklavietėje, iš kurios neturi resursų išsikapstyti. Belieka absurdiškas stebuklo laukimas, net ir žinant, kad jis neįmanomas. O taip norėtųsi.
Kodėl apskritai reikia socialinio kino? Viena iš priežasčių – toks kinas sudaro sąlygas pamatyti visuomenės sluoksnius ar asmenų grupes, kurie dažniausiai nustumiami į paraštes, nereprezentuojami viešojoje erdvėje arba vaizduojami karikatūriškai, supaprastintai, net paniekinamai. Dažnai socialinės atskirties grėsmę išgyvenančios grupės meno kūriniuose tampa tropais, šablonais. Taip, paradoksalu, nors atrodo, kad apie juos kalbama, išties jie įkalinami siaurame galimos reprezentacijos lauke – kuriami ir dauginami stereotipai, už jų nebematant tikrų, gyvų, kvėpuojančių asmenybių, su visu jų kompleksiškumu. „Šventajame“ to pavyko išvengti ir dėl to – bravo!
Filmo anonsas:
