KP`17. „Vandenis“: nepasiduoti kompromisui, nesitraukti, neišnykti (apžvalga)

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiemet „Kino pavasaris“ kaip niekada džiugina dėmesį prikaustančių moterų portretais. Vien atidarymo ir uždarymo filmų pasirinkimas – Paulo Verhoeveno  „Ji“ (Elle, 2016) ir Juliano Rosefeldto „Manifestas“ (Manifesto, 2017), su ypač stipriais Isabelle Huppert bei Cate Blanchett vaidmenimis – atrodo kaip tam tikras pareiškimas ir pažadas. Šįkart – ištesėtas pažadas, nes lygiomis gretomis šalia jų stoja ne viena subtilų, daugiasluoksnį, intriguojantį ir provokuojantį vaidmenį sukūrusi aktorė, tarp kurių ir brazilų režisieriaus Kleber Mendonça Filho filmo „Vandenis“  (Aquarius, 2016) žvaigždė Sônia Braga.

Charizmatiškos, karališkos laikysenos aktorė įkūnija Klarą, 65-erių našlę, muzikos kritikę, gyvenančią nedideliame daugiabutyje prie pat jūros kranto. Klara – vienintelė šio namo gyventoja. Unikalų, penktajame dešimtmetyje iškilusį, „Vandeniu“ pavadintą pastatą nori nugriauti stambi nekilnojamojo turto bendrovė, įsigijusi visų kitų savininkų apartamentus. Klara nė negalvoja kraustytis iš buto, pilno muzikos plokštelių, knygų, senų baldų ir prisiminimų. Pagrindiniu Klaros priešininku tampa jaunas ir ambicingas nekilnojamojo turto bendrovės įkūrėjo anūkas, ginkluotas lipšnia šypsena ir JAV įgytu verslo adiministravimo diplomu. Šaltasis karas – ne tik asmenybių, bet skirtingų vertybių ir pasaulėžiūrų kova – tarp nusileisti neketinančių pusių po truputį ima kaisti.

Pamažu ryškėja kontrastas tarp Klaros buto ir likusios ištuštėjusio „Vandenio“ dalies. Namas įgyja vaiduokliškumo. Atrodo, grėsmė gali tykoti už kampo, kantriai ir tyliai laukti už durų net skaisčios šviesos sklidiną vidurdienio popietę. Klaros namai tampa mažyte tvirtove, išnykti atsisakančia salele, gyvuojančia tol, kol gyvuoja budri ją palaikanti šeimininkė. Nejučia imi svarstyti, kiek „Vandenių“ neturėjo savo Klaros ir buvo tyliai nugriauti. Kartu Klara reprezentuoja ir tam tikrą nykstančią pasaulėjautą, atstovaujančią klasikinėms vertybėms, pastovumui, pagarbai praeičiai,  istorijai, kultūriniam palikimui.

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Be abejonės, galime nujausti, kad Kleber Mendonça Filho žavisi šia nykstančia intelektualo figūra ir jos ginamoms vertybėmis, tačiau – labai svarbu – nėra užvaldytas nekritiškos nostalgijos jausmų. Filme subtiliai paliečiamos ir socialinės nelygybės, atskirties temos. Akivaizdu, kad Klara yra privilegijuotas personažas. Ji augo šeimoje, kurioje matė įkvepiančius sektinus stiprių moterų pavyzdžius, įgijo išsilavinimą. Iš kandžios dukros užuominos galime suprasti, jog galimybė atsiduoti muzikos kritikės darbui ir patogumo nestokojančiam bohemiškam gyvenimui atsirado nemaža dalimi ir dėl jos vyro sukurtos materialinės gerovės.

Reklama

Klara gali sau leisti atsisakyti finansiškai patrauklaus pasiūlymo parduoti butą, nes pinigai jai nėra svarbūs. Didele dalimi todėl, kad jai jų netrūksta. Be to, moteris disponuoja ne tik materialiniu, bet ir simboliniu kapitalu – ji yra viešai žinoma intelektualė, kurios knygos publikuojamos, iš jos imami (kad ir kokie nemokšiški) interviu. Galų gali ji turi įtakingų draugų, kas – per daug neplėtojant – korumpuotoje šalyje gali būti net svarbiau nei pinigai.

Didžiausias „Vandenio“ privalumas – pagrindinė siužeto linija (kova už gyvenamosios vietos išlaikymą) tėra filmo ir filme regimo Klaros gyvenimo dalis. Klaros kasdienybė sklidina muzikos, vyno, susitikimų su draugais ir šeima, čia yra vietos ir juoko jogai, ir Tai či meditacijai, ir vienai kitai žolės suktinei.

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Elegantiškas kameros judėjimas, gyvas, muzikalaus ritmo montažas kuria itin jutiminio kino įspūdį. Atrodo, galima pajusti šiltą vėją, jūros ir muzikos bangas atsimušant į Klaros kūną.  Materialumas, kūniškumas šiame filme ypač svarbūs. Fiziniai objektai sugeria į save prisiminimus, istorijos atspindžius. Jie tampa relikvijomis, įgyja magišką galią „atgaivinti“ prisiminimus su visomis jų spalvomis, tekstūromis, pojūčiais.

Svarbiausi fiziniai objektai be abejonės yra „Vandenio“ pastatas ir ypač Klaros kūnas. Tai –netobulas kūnas, su laiko įrėžtomis patirtimis, traumomis, netektimis. Tačiau kartu ir išdidus kūnas. Gyvenimu besimėgaujantis kūnas. Geidžiantis kūnas. Nepasiduodantis kompromisui, nepasirengęs trauktis į šešėlį ir tyliai išnykti.

Klaros personažas atsisako priimti moterų, „sulaukusių tam tikro amžiaus“, vaidmens diktuojamus elgesio šablonus. Tačiau tai nėra naivi desperatiška kova už jaunystę, lydima skandalingo, deklaratyvaus elgesio. Naktis su gerokai jaunesniu vyru nėra palydima nei kaltės, nei triumfo. Veikiau lengvo, bet labai natūralaus ir žmogiško sutrikimo.

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmas subtiliai paliudija apie sektinų pavyzdžių svarbą – mes tampame tuo, ką matome. Viename interviu Sônia Braga pastebėjo, jog kino industrija vengia rodyti tokias moteris kaip Klara. Tačiau jos nėra fikcija, jos egzistuoja realiame gyvenime. Tiesa ta, kad tokių asmenybių mums visiems labai reikia – ir kine, ir kasdienybėje.

Filmas yra įtraukiančio, neskubaus tempo. Jis pripildytas sodrių detalių, visi, net mažiausi veikėjai, čia „kvėpuoja“ ir gauna savo istorijos dalį. Tai filmas, leidžiantis pajusti nesustabdomą laiko tėkmę ir kviečiantis atsakyti į klausimą, ką galima, ką verta ir ką tiesiog privalu išsaugoti.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

kovo 29, Trečiadienis   20:30-22:52   Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

balandžio 02, Sekmadienis   21:00-23:22 Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

balandžio 06, Ketvirtadienis 18:00-20:22 Forum Cinemas Kaune, KS2, Kaunas

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Šiemet „Kino pavasaris“ kaip niekada džiugina dėmesį prikaustančių moterų portretais. Vien atidarymo ir uždarymo filmų pasirinkimas – Paulo Verhoeveno  „Ji“ (Elle, 2016) ir Juliano Rosefeldto „Manifestas“ (Manifesto, 2017), su ypač stipriais Isabelle Huppert bei Cate Blanchett vaidmenimis – atrodo kaip tam tikras pareiškimas ir pažadas. Šįkart – ištesėtas pažadas, nes lygiomis gretomis šalia jų stoja ne viena subtilų, daugiasluoksnį, intriguojantį ir provokuojantį vaidmenį sukūrusi aktorė, tarp kurių ir brazilų režisieriaus Kleber Mendonça Filho filmo „Vandenis“  (Aquarius, 2016) žvaigždė Sônia Braga. Charizmatiškos, karališkos laikysenos aktorė įkūnija Klarą, 65-erių našlę, muzikos…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 7.5
Scenarijus - 8
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 9
Muzika - 9

8.3

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*