KP`17. „Visos nemiegotos naktys“: jaunystės poezija, beprasmybės grožis

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jie patys iki galo netiki savo deklamuojama (deklaruojama?) poezija, savo filosofija. Jie stengiasi būti gerais pagrindiniais aktoriais savo pačių kuriamame spektaklyje – savo gyvenime, sudėliotame iš mažyčių naktinių etiudų. Tai – jaunystė. Tai laikas, kai blyksteli kaip kometa, nori išragauti kiekvieną naktį. Laikas, kuris negali tęstis be galo, nes kiekviena nauja naktis pradeda atnešti vis daugiau beprasmybės, palikdama judėjimą dėl paties judėjimo, pokalbius be dialogo, kelionę be tikslo.

Vynas, cigaretės, muzika, judesys – viskas, kas įtraukia, viskas, kas hipnotizuoja, viskas, kas leidžia būti čia ir dabar ir nebūti, ištirpti, išnykti, susilieti. Jaunas lenkų režisierius Michalas Marczakas pagauna, atrodo, taip sunkiai užfiksuojamą efemerišką gyvenimo etapą, dokumentuoja ir dėlioja savo herojų būsenų koliažą. „Visos nemiegotos naktys“ (Wszystkie nieprzespane noce, 2016) – naktinės Varšuvos ir jaunųjų jos gyventojų  portretas.

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tai nei dokumentika, nei fikcija. Arba ir viena, ir kita. Pagrindiniai veikėjai – Krzysztofas (Krzysztof Bagiński) ir Michałas (Michał Huszcza), į jų gyvenimus ateinančios ir juos apleidžiančios merginos – vaidina save. Krzysztofas ir Michałas yra performatyvaus meno studentai, garsaus Lenkų menininko Miroslawo Balkos mokiniai. Gal jie visai ir nevaidina, o gal vaidina tik kartais? Iki galo atsakyti į šį klausimą turbūt negalėtų net patys prieš kameras gyventi bandantys jaunuoliai. Gal ir nereikia. Šio filmo vertė kyla ne iš ambicijos dokumentuoti arba konstruoti realybę. Režisierius turi savo viziją ir tiesiog renkasi jam priimtiną būdą ją įgyvendinti.

Michalui Marczakui idėja sukurti šį filmą kilo stebint naują Varšuvos jaunimo kartą, kitokią nei jis pats. Tada prasidėjo klajonės po vakarėlius ieškant charizmatiškų herojų, techninis pasirengimas konstruojant lengvą ir mobilią filmavimo techniką (dažnai filmuojant vienintelė komanda būdavo už kinematografiją pats atsakingas Michalas Marczakas ir garso techikas), improvizacijos, kartais – laukimas. Filme esame dalykų, kurių surežisuoti, atrodo, neįmanoma. Vienas tokių – bene organiškiausias pasakojimo elementas – netikėtai užsimezgęs Michało ir Evos (Eva Lebeuf), buvusios Krzysztofo ir paties režisieriaus merginos, romanas, trijulės draugystė (savotiška Žiulio ir Džimo versija) bei neišvengiamai kylančios įtampos.  

Reklama

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Visos nemiegotos naktys“ perteikia tą keistą naktinę nesvarumo būklę, kurioje vieną akimirką tave neša srauni srovė, kitą – esi paliekamas tiesiog lengvai plūduriuoti, paskendęs minioje nebejauti savęs arba kaip niekad aštriai patiri savo atskirtumą ir vienatvę. Kameros plastiškumas svariai prisideda prie šio hipnotizuojančio potyrio, kurį vainikuoja užburiantis apšvietimas bei filmą persmelkiantys muzikos ritmai.

„Visos nemiegotos naktys“ nėra nei „hipsteriškas“, hedonistiškas sau pačiam pataikaujantis pasakojimas, nei kritika. Michalas Marczakis mato ir fiksuoja grožį ir beprasmybę. Nekomentuodamas, neteisdamas, neidealizuodamas. Tai – atmosferiškas kinas, kinas potyris, kuris išėjus iš kino salės, visgi, po truputį ima nykti ir blėsti – kaip išnyksta sapnas, kaip išnyksta naktiniai prisiminimai, įsibėgėjus dienai.

Filmo anonsas:

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*