fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris, KP festivalio apžvalgos

KP18. „Kaniba“ – dreifuojant žmogiškosios tamsos vandenyse (apžvalga)

Kadras iš filmo „Kaniba“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Žmogaus elgesio kraštutinumai beveik visada patraukia smalsią akį (ir mintį). Ne išimtis šioje vietoje yra ir serijiniai žudikai, maniakai, kanibalai ir kiti panašūs veikėjai. Susidomėjimą jais kelia ne tik sensacingos jų poelgių detalės bei žiaurumas, bet ir noras pažvelgti į juos kaip į savotišką iškraipytą nyčiško žmogaus fenomeną, peržengusį anapus vyraujančių gėrio ir blogio konstruktų.

Panašią liguistą fascinaciją antropologams-režisieriams Vérénai Paravel ir Lucienui Castaing-Taylorui kelia jų dokumentinės juostos „Kaniba“ herojus japonas Issei Sagawa. I. Sagawa 1981 m. Paryžiuje studijuodamas lyginamąją literatūrą nužudė savo kurso draugę Renée Hartevelt. Dvi dienas po nužudymo jis valgė įvairias jos kūno dalis, kol buvo sugautas prancūzų policijos bandydamas atsikratyti tuo, kas liko viename iš ežerų. I. Sagawa iškart pripažino savo kaltę ir nusikaltimą motyvavo seksualiniu potraukiu bei noru „sugerti“ Renée energiją. Prancūzijos ekspertai nusprendė, kad japonas yra nepakaltinamas. Po kelių metų jis buvo išsiųstas atgal į Japoniją, kur vietiniai psichiatrai paneigė prancūzų diagnozę, tačiau prancūzams atsisakius atnaujinti kaltinimus, I. Sagawa galėjo tęsti savo gyvenimą kaip laisvas žmogus ir netgi tapo nedidele įžymybe savo paties šalyje, taip užsidirbdamas pragyvenimui iš savo perversijos.

Kadras iš filmo „Kaniba“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kaniba“ nesiekia šokiruoti žmogžudystės vaizdais. Interneto amžiuje tai kažin ar yra įmanoma. Tačiau nereikėtų apsigauti – „Kaniba“ nėra lengvas filmas. Jo autoriai bando iš arčiau pažvelgti į šiandien jau sunkiai sergančio ir reikalaujančio nuolatinės priežiūros I. Sagawos mąstymą jo susitikimo su broliu Jun metu. Žiūrovas jaučiamas jaustis nepatogiai jau nuo pirmųjų kadrų. Praktiškai visas filmas, kuriame dominuoja pagrindinių herojų veidai, yra nufilmuotas stambiu planu, taip lyg bandant palįsti po jų oda tam, kad būtų galima suprasti I. Sagawos bei jo brolio prigimtį ir motyvus per kūno išdavas. Tačiau vargu ar galima pavadinti tai sėkminga technika – didžiąją filmo dalį atrodo kad nei vienas brolis neturi per daug ką pasakyti, o jų veido išraiškos, japoniškai stoiškos, taip pat per daug nepasako. Kaip teigiama pasakojimuose, I. Sagawa nužudęs savo auką bandė pirmiausiai ją valgyti tik savo dantimis, tačiau nesugebėjo prakąsti odos. Panašiai atšimpa ir kameros „dantys“, kurie nesugeba pramušti storos abiejų brolių odos ir išprovokuoti reikšmingesnės emocijos veide ar akyse. Stambaus plano dėka abu broliai pasirodo kaip savotiški bjaurūs milžinai, kuriuos žiūrovas stebi su tyliu nepatogumu. Sprendimas įdomus, bet niekur nenuveda.

Stambaus plano epizodai yra keičiamos intarpais apie I. Sagawos „karjerą“ grįžus į Japoniją, taip pat segmentais apie abiejų brolių vaikystę ir brolio Jun laisvalaikį. Pats I. Sagawa filme kelis kartus teigia, jog kanibalizmas jam tiesiog yra kaip dar viena seksualinio fetišizmo forma, nesuprantama daugeliui žmonių. Filmo autoriai griebiasi šios temos rodydami ištraukas iš I. Sagawos „pasirodymų“ fetišistiniuose pornofilmuose, taip pat jo pieštą makabrišką manga komiksą apie savo aukos nužudymą. Taip tarsi bandoma (?) pateikti kritišką žvilgsnį į pasaulį pagarsėjusią japoniškų fetišų industriją, kurioje bet kas gali būti seksualizuojama. Ši tamsi ir sunkiai suvokiama I. Sagawos gyvenimo pusė (kurios filme niekaip nesistengiama paaiškinti) yra kontrastuojama su kasdieniu jo vaikiškumu – šokolado pomėgiu, taip pat miegojimu lovoje apsikabinus pliušinius žaislus (I. Sagawa, pasirodo, yra didelis Disnėjaus gerbėjas). Taip tik dar labiau supainiojama diskusija apie žmogaus prigimtį, vykstanti žiūrovo galvoje – tai auklėjimas, ar kažkas, su kuo gimstama?

Kadras iš filmo „Kaniba“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pastarąjį klausimą netiesiogiai bandoma atsakyti per brolio Jun poziciją. Pastarasis verbaliai šlykštisi savo brolio manga, kurioje detalizuojamos R. Hartevelt nužudymo aplinkybės. Žiūrėdamas senus filmukus ir fotografijas, kur Jun kartu su savo broliu žaidžia ir gyvena kaip normalūs vaikai, jis teigia, kad jie „augo kaip dvyniai“, tačiau nesupranta kodėl Isseo tapo kanibalu, o jis ne. Kortos dar kartą sumaišomos iškart po šio epizodo. Kitoje scenoje Jun rodomas viela, peiliais ir kitomis priemonėmis žalojantis savo dešinę ranką. Patirdamas skausmą jis jaučia seksualinį pasitenkinimą ir prisipažindamas Isseo apie savo pomėgius su pavydo gaidele klausinėja, ar jo fetišai bent kiek šokiruoja (žinoma, kad ne). Taip viskas filme apsiverčia dar kartą, ir kažkuria prasme galima jausti pačių filmo režisierių savotišką neviltį, kuri tęsiasi iki pat filmo pabaigos. Žiūrovas galiausiai paliekamas vojeristiškai stebėti du bjaurius milžinus stambiame plane bei klausti savęs, ar pats savyje gali turėti polinkius panašiems potraukiams.

„Kaniba“ yra gana drąsus ir nepatogus filmas, pateisinantis savo N-18 žymę ir turbūt ne tik pirmo savo seanso metus „išprašysiantis“ dalį žmonių iš kino salės. Jame bandoma tyliai įsiskverbti į sielas žmonių, gyvenančių už tipinių visuomenės suformuotų elgesio normų ribų, taip lyg bandant ieškoti atsakymo, kodėl taip atsitinka. Nesileidžiama į psichologines studijas, reikšmingiau nenagrinėjama ir brolių vaikystė. Galiausiai tai ir yra didžiausias filmo trūkumas – nesėkmingai bandoma per kūną aiškinti nekūnišką būties aspektą. Atrodo, kad juostos autoriai patys pasiklysta savo fiksacijose kameros akimis matydami du monstrus, kurie nieko per daug negali pasakyti – jie tiesiog tokie yra. Todėl atrodo, jog patys režisieriai tampa fetišistais, turinčiais fiksacija su savo tiriamais objektais.

Kadras iš filmo „Kaniba“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kažkas, kažkur ir kažkada yra pasakęs, kad žmogus yra tarytum tamsi upė, kurios beveik neįmanoma suvokti. Akivaizdu, jog priartėti prie suvokimo nepavyksta ir filmo autoriams, kurių bandymas yra įdomus, tačiau nesėkmingas paklydimas žmogiškosios prigimties tamsoje. „Aš laimingas“, – teigia Isseo, kai juo rūpinasi jauna slaugė, atsisakydamas reflektuoti tai, ką padarė savo kurso draugei. Sunku tai reflektuoti ir žiūrovui – kodėl taip atsitinka? Auklėjimas tai, ar prigimtis? O, gal kaip dainuojama filmo pabaigoje grojančioje grupės „The Stranglers“ dainoje, viskas tiesiog c‘est la folie?

Artimiausi filmo „Kaniba“ seansai:

  • kovo 21, trečiadienis, 18:10–19:45, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius;
  • kovo 24, šeštadienis, 18:30–20:05, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius;

Visus filmo seansus galite rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6394-kaniba

Filmo anonsas:

Komentarai