„Kunigo naudą velniai gaudo“. Svetima gėda (apžvalga)

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ Festivalio „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“
„Forum Cinemas“ archyvas

Geri lietuviški komerciniai filmai – tai nelyginant kokie NSO. Sklinda gandai, kad tokių esama, kažkas lyg ir dievagojasi netgi matęs vieną kitą, bet kol kas jokių apčiuopiamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jų egzistavimą, nėra. Savotiškai keista, nes, kai pagalvoji kokia didelė yra Visata, supranti, jog naivu būtų griežtai teigti esą NSO niekada nebuvo, nėra ir nebus. Lygiai taip pat būtų neteisinga teigti, kad gerų lietuviškų komercinių filmų nebuvo, nėra ir nebus. Iškiliausi Lietuvos prodiuseriai netgi labai intensyviai stengiasi įrodyti, jog toks pesimistinis požiūris į gyvenimą yra klaidingas. Naujausias pavyzdys – produktas pavadinimu „Kunigo naudą velniai gaudo“, kurį dėl to, kad buvo nufilmuotas kamera ir turi kažką panašaus į scenarijų, tenka vadinti filmu.

Jo siužetas toks prastas, kad lyginant su juo net „Grybų karas“ tampa itin kompleksiška istorija (ir iš tikrųjų… ten juk ir idėjinio konflikto, ir charizmatiškų veikėjų, ir dramos, ir satyros esama). Trys vyrukai balansuojantys ant klinikinės silpnaprotystės ribos, vadovaujami Mindaugo Papinigio personažo, apvagia kažkokį mafijozą (Kęstutis Jakštas). Visus 50 000 eurų iš seifo išneša! Aišku, viskas nepavyksta taip, kaip jie planavo. M. Papinigio draugeliai pagaunami, o jis pats pabėga į savo gimtąjį kaimą, kuriame kaip tik merdėja jo tėvas (o, šventas sutapime!) irgi kažkur paslėpęs 50 000 eurų. Kažkokiu būdu į šitą primityvų pasakojimą įsipina ir miręs kunigas, M. Papinigį kažkodėl įsimylėjusi mergina ir vis dar XIX amžiuje tebegyvenantys kaimiečiai, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas apvogti kleboniją.

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ Festivalio „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“
„Forum Cinemas“ archyvas

Iš karto reikia pasakyti, kad viskas čia kvaila, nuspėjama, neįdomu ir primityvu. Taip primityvu, kad net sunku patikėti, jog šitas filmas turėjo scenaristus ar režisierių. Toks jausmas, jog „Kunigo naudą velniai gaudo“ sukūrimo istorija atrodė maždaug taip:

A: Klausyk, gal filmą susukam?
B: Gerai, o apie ką?
A: Galas žino, sugalvosim ką nors. Aš va kaip tik neseniai kalbėjau su žmonėm iš „Birštono mineralinių vandenų“ ir „Vilkyškių pieninės“. Sakė duos pinigų filmavimui. Sakau, galim nuvažiuot pas Joną į sodybą. Pafilmuosim per savaitgalį. Petras po to sumontuos ir bus OK.
B: Super.

Reklama

Kaip tarė, taip ir padarė.

Už visiškai minimalų biudžetą buvo sukurtas šis reikalas, kurį, kaip jau minėta, net filmu vadinti yra kažkaip nepatogu. Jis daug labiau primena kadaise per LNK Naujųjų metų naktį rodytus „Žydruosius žiburėlius“. Ekrane lyg ir imituojama kažkokia istorija, žmonės atseit vaidina, bet niekas neturi nei prasmės, nei išliekamosios vertės.

Sakysite, o kokio velnio čia dabar kabinėjatės? Juk čia viso labo nekaltutė pramoga! Kam čia snobus vaizduoti? Žmonės nieko iš šio filmo ir nesitiki, eina tiesiog šiaip stumti laiką. Teisybė! Juk tikrai ne kiekvienas filmas gali ir privalo būti aukšto lygio. Labai dažnai mums iš tikrųjų paprasčiausiai norisi smagiai praleisti laiką. Ir pramoga tikrai neprivalo būti kažkokia intelektuali ar persmelkta socialinės kritikos. Juk koks nors itin populiarus serialas „Draugai“ šiaip jau nebuvo nei labai juokingas, nei gerai parašytas. Tačiau jis buvo smagus, padedantis atsipalaiduoti ir linksmai praleisti vakarą grįžus iš nekenčiamo darbo.

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ Festivalio „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“
„Forum Cinemas“ archyvas

Į viską patartina žiūrėti maždaug taip. Vakarienei galima gaminti keptą antį su slyvų, triufelių ir kankorėžių įdaru, o galima ir gaminti patį paprasčiausią omletą. Nieko čia blogo. Geras omletas irgi labai skanu. Tačiau jeigu jau imatės kepti omletą, tai gal bent jau pasistengiate keptuvėje nepalikti kiaušinio lukštų, ir kepti jį tiek, kad salmonelioze neapsikrėstumėte. Kitaip tariant, keliate savo gaminamam omletui tam tikrus minimalius reikalavimus.

Jeigu „Kunigo naudą velniai gaudo“ būtų omletas, tai jis būtų pagamintas maždaug taip: į pernelyg įkaitintą keptuvę įmetamas šaukštas prarūgusių taukų ir trys kiaušiniai (ne įmušti, o šiaip įmesti); mišinys nemaišant pakepamas penkias minutes ir patiektas įmestas į apytuštį pigiausio pomidorų padažo stiklainį.

Kitaip tariant, „Kunigo naudą velniai gaudo“ yra ne šiaip blogas, o įžeidžiančiai blogas. Niekas net nebandė šio filmo padaryti geru. Nei prodiuseriai, nei operatoriai, nei aktoriai, nei scenaristai, nei režisierius. O kam? Kam stengtis? Žmonės vis tiek ateis pasižiūrėti ir juoksis iš bukų juokelių apie gėrimą, antrą galą ir kvailumą. O jeigu nesijuoks, mes jiems pasakysime, kada juoktis! Filme iš tikrųjų yra palyginti ilga scena, kurioje filmo veikėjai ne tik ilgai patys juokiasi iš savo idiotiško juokelio, bet net ir auditorijai paaiškina, kodėl tasai juokelis yra toks juokingas. Belieka tik padėkoti scenaristams. Ką gi kvailas žiūrovas be jų darytų?

Apie aktorius ir jų kuriamus personažus net nelabai yra prasmės kalbėti. Paprasčiausiai galima konstatuoti, kad jie tiesiog dirba su ta medžiaga, kurią gavo. O kadangi medžiaga apgailėtina, tai ir aktorių darbas apgailėtinas. Niekas čia neturi jokių aiškesnių motyvacijų, vidinių transformacijų ar kitų nuobodžių dalykų. Beveik visus personažus į priekį stumia vienas ir tas pats dalykas – noras pasisavinti tuos nelemtus pinigus (iš viso 100 000 eurų). Šiek tiek kitoks nebent Birutės (jai šis vardas suteiktas, matyt, todėl, kad viso filmo metu veikėjai gurkšnoja „Birutės“ mineralinį vandenį) personažas. Ji, regis, net kažkokių svajonių turėjo. Pavyzdžiui, iš kaimo ištrūkti ir jūrą pamatyti. Tiesa, šitų savo svajonių siekė kažkodėl susidėdama su kvailu vagišiumi M. Papinigio asmenyje. Pastarasis, pasirodo, Lietuvos kino padangėje jau tikra „žvaigžde“ suspėjo tapti, nuolat vaidindamas tą patį personažą – nevykėlį nusikaltėlį, kuriam nuolat nesiseka. Nes jis juk nevykėlis! Cha cha cha. Tokia Birutės istorija. Liūdna, o gal net tragiška.

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ Festivalio „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“
„Forum Cinemas“ archyvas

Žodžiu, „Kunigo naudą velniai gaudo“ yra absoliutus „mėšlo gabalas“, kurį žiūrint apima svetimos gėdos jausmas. Nejaugi čia yra viskas, ką mes Lietuvoje sugebame? Nejaugi mes negalime parašyti padoraus pramoginio filmo scenarijaus? Galų gale, ar mūsų publika tokia kvaila, kad vienintelė pramoga, kurią ji supranta, yra „24 valandų“ ar „TV pagalbos“ lygio? Bent jau „Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrėjai akivaizdžiai taip galvoja. Visiškiems idiotams jie sukūrė visiškai idiotišką filmą apie visiškus idiotus. O dabar juokiasi iš mūsų skaičiuodami pinigus, kuriuos užsidirbo.

Ir ką?

Ir nieko.

Jie jau, tikriausiai, ruošiasi naujos nesąmonės gamybai. Tą pokalbį netgi galima labai nesunkiai išsivaizduoti:

A: Klausyk, gal naują filmą susukam? Anas visai neblogai liaudžiai susišėrė.
B: Gerai, o apie ką?
A: Galas žino, sugalvosim ką nors. Aš va kaip tik neseniai kalbėjau su žmonėm iš „Birštono mineralinių vandenų“ ir „Vilniaus degtinės“. Sakė duos pinigų filmavimui. Sakau, šįkart galim nuvažiuot pas Petrą į sodybą. Pafilmuosim per savaitgalį. Jonas po to sumontuos ir bus OK. Tiem debilams juk viskas sueina.
B: Super. Cha cha cha. Debilai.

Geri lietuviški komerciniai filmai – tai nelyginant kokie NSO. Sklinda gandai, kad tokių esama, kažkas lyg ir dievagojasi netgi matęs vieną kitą, bet kol kas jokių apčiuopiamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jų egzistavimą, nėra. Savotiškai keista, nes, kai pagalvoji kokia didelė yra Visata, supranti, jog naivu būtų griežtai teigti esą NSO niekada nebuvo, nėra ir nebus. Lygiai taip pat būtų neteisinga teigti, kad gerų lietuviškų komercinių filmų nebuvo, nėra ir nebus. Iškiliausi Lietuvos prodiuseriai netgi labai intensyviai stengiasi įrodyti, jog toks pesimistinis požiūris į gyvenimą yra klaidingas.…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 1
Scenarijus - 0.5
Kinematografija - 2
Aktorių darbas - 1
Muzika - 1

1.1

2 komentarai

  1. Viktorija Samarinaitė

    Tobula recenzija, ačiū!!!!!

  2. Visiškai sutinku su čia recenzija! Jei tai komedija, norėčiau pamatyti, kaip atrodytų drama pagal šio filmo autorius, nes bent jau aš viso filmo metu nė karto net nenusišypsojau. Filmo kokybę atspindi ir salės reakcija, kai vos įpusėjus filmui praktiškai pusė salės pradėjo judėt ir pabaigos išlaukė tik patriotai (čia aš, vien dėl to, kad lietuvių filmas), kantriausieji (tie, kurie iki galo tikėjosi, kad pamatys kažką gero), tie, kurie buvo užmigę ir tie, kuriems buvo juokinga (suskaičiavau lygiai 2, jie vieninteliai viso filmo metu žvengė kaip arkliai ir iki galo taip ir nesupratau, ar tikrai tie vidutinio amžiaus krizės dar nepasiekę vyrukai tokie buki, ar tiesiog pasamdyti buvo…). Filmas toks nuspėjamas, nuobodus ir padarytas iš nieko, kad sėdėdama tualete ir skaitydama oro gaiviklio etiketę jaučiuosi prasmingiau leisdama laiką, nei sėdėdama tokiame filme. Beje, teko prieš gerą mėnesį kelis kartus užmesti akį į lietuvišką TV serialų lobyną ir jame atradau tokį pat serialą kaip ir šis filmas. Tiesa, siužeto (jei toks buvo) nežinau, bet bent jau iš aktorių, jų atliekamų vaidmenų ir aplinkos supratau, kad tiek serialas, tiek filmas buvo kurti vienu metu. Taip ir nesupratau – ar čia jie kurdami filmą nusprendė, kad dar ir serialą reiktų prasukti, ar atvirkščiai. Vienintelis dalykas, kuris bent jau nekėlė pasišlykštėjimo šiame „kūrinyje“ – garso takelis, kuris nors ir nebuvo puikus, nevertė raudonuoti iš gėdos. Nors kūrėjai tūrbūt čia vėl prašovė, nes jei visokie literatūriniai ir muzikiniai šedevrai apie lūpytes ir keliones į Venesuelą sugeba perspjauti patį filmą, reikia įsivaizduoti, kokio lygio yra filmas… Žodžiu, mačiau nemažai lietuviškų filmų, nemažai iš jų buvo nesąmoningi, bet šitas kol kas nr. 1… Iš galo…

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*