fbpx
Kino gidas

„Laukinės atostogos“: įsivaizduok, kad tai video žaidimas

Kadras iš filmo „Laukinės atostogos“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Laukinės atostogos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Laukinės atostogos“ (Spring Breakers, 2012) visais savo anonsais, plakatais ir vardais kiekvienam, nežinančiam Harmony Korine vardo, sudaro banalaus ir primityvaus filmo įvaizdį. To priežastis yra ne tik pačių reklamų stilistika, bet ir faktas, jog kūrėjai sugebėjo filmui pasisamdyti muzikantą Skrillex dėl savo muzikos sulaukiančio ne mažiau pajuokos, nei simpatijų ir aktores Vanessa Hudgens su Selena Gomez, kurių didžiausi pasiekimai yra vaidmenys „Viduriniosios mokyklos miuziklo“ trilogijoje, bei S. Gomez romanas su J. Bieberiu.

„Laukinių atostogų“ veiksmas sukasi apie keturias merginas, kurios, norėdamos nuvažiuoti į Floridoje vykstantį masinį pavasario atostogų vakarėlį, apiplėšia greito maisto restoraną. Pasilinksminusias drauges suranda ir suima policija, o iš nuovados jas pasiima Alienas – gangsteris, kuris grėsmingai ir baisiai ekrane atrodo maždaug penkioliką sekundžių. Labai greitai paaiškėja, kad Alienas yra neįtikėtinai bukas veikėjas, tačiau dvi merginas išgąsdina jo gyvenimo būdas ir jis pats, tad juo naudotis siekant savo laimės Floridoje lieka tik Candy ir Brit.

Stilistiškai filmas panašus į pusantros valandos ištęstą MTV vaizdo klipą. Vienas siužetines linijas kitos keičia taip greitai, jog vargu ar filmą apskritai būtų galima susikirstyti į tam tikrus struktūrinius vienetus, o kartais istorijos pasakojimas pertraukiamas, idant ekrane galėtų vykti nesankcionuotas vakarėlis. Juostos siužetas plėtojamas taip, it jis būtų ne priežasties-pasekmės ryšio kuriama istorija, o greičiau kaip vientisas kūrinys, kurio pabaiga neturėtų būti visko, kas įvyko iki jos, kulminacija. Jau naudojamu montažu H. Korine signalizuoja, kad filmas nesiekia jokio finalinio „išrišimo“, nes tai, ką reiktų vadinti šio filmo išvada pirmosiose jo scenose matoma tiek pat, kiek paskutiniosiose.

„Laukinėms atostogoms“ dėl šių priežasčių lemta susilaukti net dvejopų skirtingų kritikų nuomonių. Visų pirma, neabejotinai didelė dalis žiūrovų neatskirs šio filmo nuo tokio, kurį jis su patosu simuliuoja (kino teatruose dar visai neseniai buvo rodomas „Gimtadienis“, o už poros mėnesių juose pasirodys jau trečioji „Pagirių“ dalis – filmai, kurie tėra didelio vakarėlio perteikimas ekrane, pastaruoju metu nepaprastai populiarūs). Labiausiai tikėtina, kad taip filmą suprantantiems žiūrovams  antroji jo pusė ims erzinti tiek siužetu, tiek stiliumi. Kiti, ko gero, kaltinis H. Korine, jog išjuokdamas banalią MTV kultūrą, pats subanalėjo ir pateikė istoriją, kuri apsiriboja mintimi, kad „amerikietiškoji svajonė gali išsigimti“. Pagrindinis tokios kritikos argumentas greičiausiai bus tas, jog filmas iš esmės neplėtoja veikėjų portretų, o jo pabaiga nebando pateikti kokių nors esminių išvadų. Tai būtų teisingas pastebėjimas, tačiau jis, manyčiau, priešingai reikštų, jog „Laukinės atostogos“ neapsiriboja socialiniu komentaru.

Filmo ašis yra Candy ir Brit. Merginos gyvena pertekliuje. Tai parodo mokykla, kurioje jos mokosi, jų išvaizda ir tai, kad net ir taupydamos jos turi pinigų marichuanai. Nei išgyvenimas, nei pragyvenimas joms nėra problema, tad maksimos „gyvenk šia diena“, kuria jos vadovaujasi, realizavimo Candy ir Brit gali siekti netrukdomos jokių fizinių kliūčių.

Nesant tokioms kliūtims, kitas trukdis nuolat aukščiau visko ir visų statyti savo malonumus turėtų būti moralė. Merginos filmo metu turėtų prarasti to, kas „teisinga“, supratimą vardan savo malonumų. Tačiau H. Korine žengė keliais žingiais toliau – merginos jau filmo pradžioje atrodo neturinčios jokio vidinio pasipriešinimo blogam poelgiui. Jei elgesio ir vertybių, kurias apibendrinti galima žodžiu „žmogiškumas“, praradimas įvyktų filmo pabaigoje, kaltę dėl to būtų galima versti konkrečioms aplinkybėms, egzistuojančioms, vienaip ar kitaip, tik filmo tikrovėje. Bet žudynės paskutinėje scenoje merginoms, rodos, kelia ne daugiau vidinių prieštaravimų, nei palyginus visai nekaltas restorano apiplėšimas. Candy ir Brit veiksmai netampa amoraliais palaipsniui, merginos nuo pat pradžių nesivadovauja jokiu teisingumo principu.

Tad peršasi išvada, jog išorinės sąlygos skatina žmogiškumo praradimą ne daugiau, nei žmogiškumo praradimas kuria išorines veikimo sąlygas. Tradicinis istorijos pasakojimo būdas bei juostos siužetas verstų pozicionuoti siužeto dalis: norą išvykti atostogų ar susipažinimą su Alienu kaip merginų apatijos priežastis, tačiau „Laukinėse atostogose“ vertybių praradimas, priešingai, yra pati pirmoji visko, kas įvyksta, priežastis. Dėl to veikėjų vidinių paveikslų neplėtojimas ne tik yra pateisinamas, emocinis Candy ir Brit statiškumas yra tai, kas filmo idėją iš paviršutiniškos keičia į gilų ir įdomų svarstymą. O šis svarstymas, puikiai stilistiškai apipavidalintas, pateikia žiūrovams visomis prasmėmis be galo įdomų ir visapusiškai išbaigtą filmą.

 

Komentarai