Leosas Caraxas, „Šventieji motorai“ ir jų gerbėjai susitiko Vilniuje

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Lapkričio 1 dienos vakarą kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ sutikome pirmąjį 20-ojo „Kino pavasario“ renginį. Šis kasmetinis Vilniaus tarptautinis kino festivalis su trenksmu prasidės 2015 m. kovo mėnesį, tačiau į pirmąjį jubiliejinį festivalio renginį organizatoriai kino gerbėjus pakvietė jau dabar. To priežastis – pristatyti kitų metų festivalio retrospektyvą, skirtą režisieriui Leosui Caraxui, paties prancūzų menininko draugijoje. Lietuvos kino gerbėjai buvo pakviesti, galbūt jau ir ne pirmąjį kartą, pamatyti Leoso Caraxo filmą „Šventieji motorai“ (Holy Motors, 2012) ir dalyvauti pokalbyje su garsiu režisieriumi.

Pirmiausia ant scenos buvo pakviesta „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė, kuri suskubo „pasiteisinti“, kodėl svečiai buvo pakviesti taip anksti: „Sutapo keletas aplinkybių, dėl kurių jus čia pakvietėme būtent šį vakarą. Viena iš pagrindinių – kovo 19-tą dieną startuosiantis „Kino pavasaris“ bus 20-tasis ir mūsų darbinga komanda šauniai jam ruošiasi. Šiandien pradedame pirmąjį festivalio pristatymo renginį, kuris yra tikrai išskirtinis – Leosas Caraxas buvo vienas iš pirmųjų režisierių, prieš 18 metų atvažiavusių į „Kino pavasarį“.

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Plačiau pristatyti Leoso Caraxo retrospektyvos artėjančio „Kino pavasario“ programoje ėmėsi festivalio meno vadovė Santa Lingevičiūtė: „L. Caraxo retrospektyvą sudarys gana mažai filmų, nes juos visi turbūt galime suskaičiuoti ant penkių pirštų. Per dvidešimt metų jis sukūrė penkis pilnametražius vaidybinius filmus ir mes juos visus parodysime. Pradedant filmu „Vaikinas sutinka merginą“ (1984), taip pat „Blogas kraujas“ (1986), „Naujojo tilto meilužiai“ (1991), kuris kitaip lietuviškai vadinamas „Pont Neuf meilužiai“. Pastarasis tuo metu buvo turbūt liūdniausiai pagarsėjęs L. Caraxo filmas – jį kuriant buvo išleista apie 110 milijonų frankų, o visa žiniasklaida jį sumaišė su purvais. „Pont Neuf meilužiai“ buvo labai kritiškai sutiktas Paryžiuje, bet sulaukė ažiotažo užsienyje ir iki šiol yra laikomas vienu geriausių jo filmų. Po to seka filmas „Pola X“ (1999), kuriame vaidino Šarūnas Bartas, ir, žinoma, „Šventieji Motorai“ (2012)“. Šalia šios retrospektyvos bus pristatytas apie L. Caraxą sukurtas ir Kanuose parodytas dokumentinis filmas „Ponas X“. „Kino pavasario“ meno vadovė apie L. Caraxą kalba kaip apie labai paslaptingą, žiniasklaidos vengiančią asmenybę, kuri savo akis visada slepia po tamsiais akiniais. „Manau, kad labai tiksliai jį apibūdino Kylie Minogue, kuri pasakojo įspūdžius iš filmavimo aikštelės: „Caraxas yra kaip vėjas, kurį tu jauti, bet negali apčiuopti“, – kalbėjo S. Lingevičiūtė. Kalbant apie šio prancūzų režisieriaus išskirtinumą, reikėtų paminėti, kad net ir jo profesinis vardas – Leos Carax – yra tikrųjų jo vardų Alexas ir Oscaras anagrama. S. Lingevičiūtė taikliai pacitavo vieną Niujorko žurnalą, kuriame Leosas Caraxas apibūdinamas kaip unikalus kūrėjas: „Tai turbūt vienintelis toks likęs mohikanas, kuris dar leidžia mums tikėti, kad kine galima rasti kažką naujo, patirti kažką tikro, ko nebetikime, kad galime patirti“.

Tada įvyko Leoso Caraxo filmo „Šventieji motorai“ peržiūra. Po juostos peržiūros vyko pokalbis su režisieriumi, kurį moderavo Kristupas Sabolius. Žiūrovai klausinėjo apie atskirų filmo scenų reikšmes ir metaforas, bet režisierius apie tai kalbėjo atsargiai ir kontroliuoti savo filmų suvokimo nesiėmė. Į pirmąjį K. Saboliaus klausimą apie tai, kaip jam kilo mintis kurti filmą apie kiną, tokį, kuris atspindi kino kilmę, jo ištakas, L. Caraxas atsakė, kad nėra taip, kaip mes galvojame: „Nekūriau filmų keliolika metų. Per tą laiką daug keliavau. Kurti „Šventuosius motorus“ nusprendžiau staiga, jį norėjau nufilmuoti greitai. Tai nulėmė labai daug atsitiktinumų, staigių sumanymų. Bet, mano manymu, tai nėra filmas apie kiną“.

Reklama
Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Caraxas pasakojo, kad filmo sumanymas prasidėjo nuo limuzinų – žmonės jų neperka, bet nuomojasi keletui valandų, kad galėtų apsimesti, jog yra įžymūs ir turtingi. Pirmą kartą limuzinai menininką sužavėjo besisvečiuojant Amerikoje. „Pamačiau, kas gali būti jų viduje – baras, sūkurinė vonia… Jie lyg viešnamiai. Tai prabangos žaidimas. Atrodo, kad šių mašinų langai užtamsinti, kad viduje jūsų niekas nematytų, nors tuo pačiu metu tokios mašinos yra labai neįprastos ir tikrai traukia aplinkinių dėmesį. Taigi vis tiek esi matomas“, – pasakoja L. Caraxas. Po tokio pasakojimo apie „Šventųjų motorų“ idėją, režisieriui kino salėje užduotas jau nuspėjamas žiūrovo klausimas – „Ar pats nuomojatės limuziną?“, Leoso atsakymas, žinoma, buvo neigiamas.

O filme gvildenamas tapatumo klausimas? K. Saboliaus teigimu, atrodo, kad būtent tai ir yra esminė filmo tema. „Aktorius – tai tokia profesija, kada būtina savyje išspręsti identifikacijos klausimą: kas mes esame ir kokiais mus verčia būti. Ar Jūsų filme yra ir politinių temų?“, – klausė pokalbio moderatorius. Kiek pagalvojęs, L. Caraxas atsakė, kad sunku vienu sakiniu pasakyti, apie ką tavo filmas. „Filmas nėra kažkoks pareiškimas, tai nevyksta taip, lyg atsibustum ryte ir sakytum, kad nori kalbėti apie tai ir pasakyti būtent tai. Visas filmas yra klausimas, o ne atsakymas“, – paaiškino režisierius. Jis atviravo, kad aktoriai apskritai jį nelabai domina, jis kalba tiesiog apie žmogų, apie pasaulį – juk visi kažkuo apsimeta, naudoja kaukes, persikūnija.

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Baigdami kalbėti apie filmą iš šalies, jo idėją, buvo pereita prie konkretesnių klausimų: „Kodėl Denisas Lavantas?“, „Kaip pavyko prisikalbinti Kylie Minogue?“, Ar „Šventieji motorai“ buvo komerciškai sėkmingi?“ Režisierius atsakė labai trumpai: „Man labai sunku rasti žmones, kuriuos norėčiau matyti savo filmuose. Visi filmai, kuriuos kartu kūrėme su Denisu, buvo tie, kuriuose aš įsivaizdavau tiktai jį. Jeigu aš kuriu filmą, kuriam aktoriaus neturiu, aš galiu jo niekada ir nerasti.“ O dėl komercinės sėkmės – pasak paties Leoso, yra geriau nei buvo prieš tai, tačiau to negalima vadinti komercine sėkme. Kaip režisierius, jis galėjo tik grąžinti pinigus, bet ne juos uždirbti.

Taip pat dar kartą gyvai išgirdome, kodėl filmas – „Šventieji motorai“ (Holy Motors)? Pasak režisieriaus, „Šventieji motorai“ esame mes patys, žmonės. Mums taip pat reikia energijos ir degalų. „Tai kūnas, nesvarbu, kokį tu jį gauni. Juk ir pats filmas prasideda nuo šuns kine… Viskas apie tai, kokie mes primityvūs“, – pasakojo menininkas. Kas garsiajam Leosui Caraxui teikia kūrybinį įkvėpimą? „Labai daug skaitau, keliauju. Visada skaitau tris knygas vienu metu – vieną nakčiai, vieną dienai, vieną rytui. Kai sukuri filmą, tai nebesi tas pats asmuo, kuris buvai prieš tai. Kaip ir sakiau, nekūriau filmo jau ilgą laiką, taip pat nestudijavau režisūros. Niekada nemaniau, kad esu filmų kūrėju“, – atsakė režisierius. Jis žiūrovams nupasakojo ir savo kūrybinius ateities planus – bando sukurti miuziklą, filmą vien iš dainų.

Kalbant su Leosu Caraxu ir pokalbio moderatoriui K. Saboliui, ir susirinkusiems „Šventųjų motorų“ peržiūros dalyviams klausimų ir pastebėjimų kilo vis daugiau. Visus kartu jaudino filmo siužeto painumas. Vis dėlto L. Caraxas nesileido į išsamias kalbas apie savo kūrybą ir, matyt, tai buvo tik žaidimo dalimi. Taigi visi mes – ir būsimi žiūrovai, ir pašnekovai – „įsijungti“ arba, priešingai, „išsijungti“ žiūrėdami režisieriaus filmą, turime pasistengti patys. Nieko plačiau sakyti ir nesinori.

Susitikimas su režisieriumi Leosu Caraxu

Kristina Palšytė

Kristina Palšytė

Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių.
Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.
Kristina Palšytė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*