Lietuviškos premjeros „Naujojo Baltijos kino“ programoje. Interviu su režisieriais

„Naujojo Baltijos kino“ programos lietuviškų filmų premjeros Fotografė Kristina Sereikaitė

„Naujojo Baltijos kino“ programos lietuviškų filmų premjeros
Fotografė Kristina Sereikaitė

Penktadienio vakarą „Scanoramos“ festivalis pakvietė į penkių naujų lietuviškų trumpametražių filmų premjerą. Visi šie penki filmai dalyvauja konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ (NBK) programoje. Joje dar varžosi šeši estiški ir trys latviški trumpametražiai filmai. Nugalėtojui atiteks „Vilniaus kino klasterio“ ir AVAKA įsteigtas prizai. O jį sužinosime jau rytoj, festivalio „Scanorama“ uždarymo metu. Tad kviečiame susipažinti su penkiais lietuviškų filmų režisieriais ir jų darbais.

Režisierius Andrius Šarapovas Festivalio „Scanorama“ archyvas

Režisierius Andrius Šarapovas
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Andrius Šarapovas. „Pokalbiai“

Kaip ir kodėl nusprendėte kurti šį filmą?

Filmo priešistorė gali pasirodyti kiek netikėta – mano geras draugas, pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys jau kurį laiką važinėja po Lietuvą ir vežioja į susitikimus su nedidelių miestelių bei kaimų bendruomenėmis visokius žinomus žmones. Tarp jų Rafailas Karpis, Rimas Šapauskas, Gabrielius Liaudanskas-Svaras ir kiti. Jie susitinka su paprastais vietos žmonėmis ir tiesiog kalbasi. Ten, tuose susitikimuose nutinka visokių nedidelių stebuklų.

Reklama

Žmonės verkia, juokiasi, džiaugiasi, įvyksta netikėti atsivėrimai. Koks nors kaimo tylenis netikėtai papasakoja kaip su tėvais gelbėjo žydų vaikus panašiai.

Girvydas manęs paklausė, gal reikia padaryti dokumentinį filmą, kad paneigtume mitą apie lietuvių uždarumą. Ne visi lietuviai uždari ir tylūs. Yra įvairių.

Aš nuvažiavau į keletą susitikimų ir supratau – atsivežęs kamerą ir šviesas viską sugadinsiu. Žmonės užsivers.

Jiems tektų pratintis prie objektyvo ar lempų, o tam tiesiog nebūtų laiko. Stebuklai nebevyktų.

Tada aš ir pasiūliau Girvydui padaryti meninį trumpametražį filmą apie bendravimą. Tokios buvo filmo užuomazgos.

Na, o vėliau filmo atsiradimą įgalino gamybos namų „Some Films“ ir elektros operatoriaus Litgrido parama. Už tai esu nuoširdžiai dėkingas.

Filmo „Pokalbiai“ kūrybinė komanda Fotografė Kristina Sereikaitė

Filmo „Pokalbiai“ kūrybinė komanda
Fotografė Kristina Sereikaitė

Papasakokite, kaip vyko filmo kūrimo procesas: kaip sekėsi dirbti komandai, su kokiais sunkumais susidūrėte, gal nutiko smagių istorijų?

Nežinau, ar šią istoriją galima laikyti smagia, tai labiau keistas, mistinis nutikimas. Vieną ankstų rytą, tekant saulei, mes filmavome pamiškėje.

Dienai buvo suplanuota nemažai darbų ir komanda dirbo susitelkus. Įpusėjus konkrečiai filmavimo vietai numatytus darbus iš kažkur atsirado palaidas šuo. Juodas, nemažas, pusilgio kailio, ties kaklu kailis atsilupęs lyg po muštynių. Šuo lakstė aplink, žmonių nesibaidė. Pamatėme, kad jis neagresyvus, ir nebekreipdami dėmesio dirbome toliau. Kažkuriuo metu aktorė Agnietė Lisičkinaitė atsistojo priešais kamerą ir pasiruošė darbui. Juodasis šuo pribėgo prie jos, prisilietė nosimi ir staiga matau, kaip aktorė smunka ant žolės ir susilanksto lyg skara. Operatorius ir dailininkas buvo netoliese, tad suspėjo sugauti Agnietę šiai nepasiekus žemės. Šuo nubėgo šalin, alpstančią aktorę atnešėme į automobilį ir iškvietėme greitąją pagalbą.

Atvykę medikai konstatavo, kad aktorė per daug dirba, per mažai ilsisi ir tuščiu skrandžiu be reikalo geria kavą.

Visa tai įgalino nutikti šį keistą įvykį. Vis tik tai nebūtinai paaiškina, kodėl aktorė susmuko būtent paliesta juodojo šuns. Akimirka buvo keista, pasijutau lyg ne mes filmuotume filmą, bet patys būtume kažkokio makabriško filmo aktoriai.

Kadras iš filmo „Pokalbiai“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Pokalbiai“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kur planuojate filmą rodyti po NBK? Gal siųsite į užsienio kino festivalius?

Taip, planuojame filmą siųsti į įvairius užsienio festivalius. Tačiau festivalių nevardinsiu. Manau, tai neprasminga.

Jei kur atrinks – paruošime pranešimą spaudai.

Gal turite ateities planų? O gal šiuo metu jau kuriate ir naują filmą?

Noriu padaryti filmą apie Vilnių. Dirbu su filmo idėja. Jei gausime finansavimą, tai bus odė mano gimtajam miestui.

Filme svarbią rolę vaidins miesto garsai, architektūra, kasdienybė. Tai bus eksperimentinė dokumentika. Nors, anot Jono Meko, žodis „eksperimentas“ kalbant apie kiną nevartotinas. Vis tik manau, kad šiuo atveju tai ganėtinai tiksliai nusako būsimo filmo žanrą.

Noriu prakalbinti miestą, atverti urbanistinių erdvių poetiškumą, kasdienybės piešiamus piešinius bei grojamus ritmus. Vilnius labai įvairus, rudenį kitoks nei žiemą, naktį kitoks nei dieną. Jo upės, kapinės, miegamieji rajonai, sankryžos ir parkai, senamiestis su naujamiesčiu nuolatos kažką pasakoja. Tik mes, vietos gyventojai, to dažnai nebepastebime.

Živilė Mičiulytė. „Žana“

Režisierė Živilė Mičiulytė Festivalio „Scanorama“ archyvas

Režisierė Živilė Mičiulytė
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kaip ir kodėl nusprendėte kurti šį filmą?

Su filmo personažu Žana Gončiar susipažinau dar besimokydama muzikos ir teatro akademijoje. Mes mokėmės paraleliniuose kursuose – aš studijavau kino režisūrą, o ji – vaidybą kurse, kuris buvo rinktas Rusų dramos teatrui. Sužinojau, kad baigusi studijas ji nepradėjo vaidinti šiame teatre, o tapo organizacijos „Blue/Yellow“, kuri remia Ukrainos karius, savanore ir pati vyksta į karo frontą gabendama ten paramą. Man buvo labai įdomu pabendrauti su mergina, kuri gyvena tarsi tarp dviejų pasaulių – karo Ukrainoje ir Lietuvos, pabandyti suprasti, kaip ji jaučiasi. Tai visiškai man nepažįstamas pasaulis, į kurį buvo labai įdomu žvilgterėti. Iš tikrųjų tiesiog labai norėjau su Žana pabendrauti daugiau – taip ir prasidėjo šis filmas.

Papasakokite, kaip vyko filmo kūrimo procesas: kaip sekėsi dirbti komandai, su kokiais sunkumais susidūrėte, gal nutiko smagių istorijų?

Komanda filmavimo metu buvo labai minimali: aš, operatorius Narvydas Naujalis ir garso režisierius Vytautas Valiūnas. Na, ir, aišku, Žana.

Vienas iš labiausiai įsiminusių įvykių iš filmavimų buvo kelionė į Ukrainą. Tiesa, mes su komanda vykome tik iki Kijevo. Bet įspūdžių buvo daug. Būnant ten aš ir garso režisierius sulaukėme skambučių iš Rusijos. Nei vienas ten neturim jokių ryšių.

Man kažkas paskambino ir tiesiog tylėjo, o Vytautui vis kartojo, kad nieko negirdi, ir paskui padėjo ragelį. Nuo to laiko mano telefonas pradėjo kvailioti – kartais nesulaukiu skambučių, nors man yra skambinama, kartais kažkam pati paskambinu (nors iš tikro neskambinu) ir tyliu. Keisti dalykai – visokie lyg ir sekimai, lyg ir kažkas panašaus – pasijaučiau tarsi nukeliavusi į praeitį, kurioje niekada negyvenau.

Kadras iš filmo „Žana“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Žana“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kur planuojate filmą rodyti po NBK? Gal siųsite į užsienio kino festivalius?

Kol kas tikslių rodymų dar nėra, siuntinėju filmą po įvairius užsienio festivalius.

Gal turite ateities planų? O gal šiuo metu jau kuriate ir naują filmą?

Man pačiai labiau įdomu kurti dokumentiką, todėl šiuo metu ieškau naujos temos. Kol kas manau, kad ji taip pat turėtų būti susijusi su Ukrainos įvykiais – ši tema manęs taip lengvai nepaleidžia. Taip pat yra bendrų kūrybinių planų su Klaipėdos Jaunimo teatru – galbūt iš to gims spektaklis.

Marija Kavtaradzė ir Vytautas Katkus. „Iglu“

Režisieriai Marija Kavtaradzė ir Vytautas Katkus Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisieriai Marija Kavtaradzė ir Vytautas Katkus
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kaip ir kodėl nusprendėte kurti šį filmą?

Ruošėmės kurti šį filmą kaip Vytauto diplominį (operatoriaus meistriškumo) darbą, tačiau tais metais neprisnigo. Sulaukę kitų metų, visiškai pakeitėme scenarijų, nes ieškojome to, kas būtų mums artima. Taip pirmoji idėja apie eskimus ir iglu namelį Šiaurėje pakito į istoriją apie iglu namelį Vilniaus mikrorajone su mums pažįstamais personažais.

Papasakokite, kaip vyko filmo kūrimo procesas: kaip sekėsi dirbti komandai, su kokiais sunkumais susidūrėte, gal nutiko smagių istorijų?

Filmavimo procesas buvo labai intensyvus, tačiau mums labai padėjo komanda ir supratingi aktoriai. Filmuojant šį filmą kovojom ne tik su rajono kaimynais, bet ir su orais – būdavo baisu atsikėlus pažiūrėti pro langą ir patikrinti, ar dar yra sniego.

Kadras iš filmo „Iglu“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Iglu“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kur planuojate filmą rodyti po NBK? Gal siųsite į užsienio kino festivalius?

Po premjeros „Scanoramoje“ ruošiamės filmą siųsti ir į užsienio festivalius.

Gal turite ateities planų? O gal šiuo metu jau kuriate ir naują filmą?

Vytautas: Šiuo metu filmuoju dokumentinį filmą, kurį ruošiamės baigti kitų metų vasarą.

Marija: Aš šiuo metu rašau naujo pilnametražio filmo scenarijų, kurį ateityje ruošiuosi režisuoti.

Austėja Urbaitė. „Tiltai“

Režisierė Austėja Urbaitė (centre) Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierė Austėja Urbaitė (centre)
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kaip ir kodėl nusprendėte kurti šį filmą?

Niekas turbūt neprasideda akimirksniu. Bijojau kažkada žengti žingsnius link to, ko noriu, tikėdamasi taip panaikinti pabaigos, nesėkmės galimybę. Stebėdama žmones aplinkui, klausydamasi jų nerimo supratau, kad anaiptol nesu pagrindinis filmo personažas ir aplink tokių kaip aš – daugybė. Jaunų žmonių, kurie atsisako mylėti ir atsiduoti savo užsidegimui ir aistrai: darbe, kūryboje, eksperimentuose, santykiuose. Jie visi iki vieno pasirinko stovėti vietoje, kad išvengtų galimų skaudžių pasekmių, pabaigos. Tokiu būdu nepajusdami, kad kątik viską baigė patys, net nespėję patirti.

O negana to jų pasirinkimus lydi nuolatinės dvejonės ir apgailestavimai, liūdesys. Tiek daug jaunų žmonių, bijančių mylėti, kai dar net nespėjo savo kailiu patirti, ką tai reiškia. Kalbu ne tik apie santykius tarp žmonių, apie baimę būti čia ir dabar, baimę suklysti, apie gyvenimo būdą, kai visi tavo žingsniai yra bandymas išvengti nesėkmės, visi tavo dabar yra pasverti ateities. Jauni žmonės dabar taip beprotiškai bijo suklysti. Ir filmu gal norėjau pažvelgti į save ir visus tuos žmones iš šono, leisti pajusti, kaip tai kvaila. Kurdama šį filmą mokiausi, kaip gyvenime viskas yra laikina ir kartu, kokia reliatyvi yra pabaigos sąvoka.

O kodėl tam atspindėti pasirinkau meilės istoriją? Nes tai absurdiškiausia vieta bijoti klaidų.

Kadras iš filmo „Tiltai“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Tiltai“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Papasakokite, kaip vyko filmo kūrimo procesas: kaip sekėsi dirbti komandai, su kokiais sunkumais susidūrėte, gal nutiko smagių istorijų?

Turbūt finansinės galimybės buvo mūsų pagrindinis priešas, pavertęs net paprastus dalykus problemiškais. Bet kartu tie išsisukinėjimai iš sudėtingos finansinės situacijos ir paliko įdomiausius prisiminimus.

Komanda buvo nuostabi, esu labai dėkinga jiems visiems, nelengvomis sąlygomis dirbusiems tik iš idėjos ir geros širdies. Eičiau su šiais žmonėmis į karą. Kiek daug net fizinių išbandymų jiems teko patiri: lipti į ledinį vandenį (kas lipo su žvejo kostiumu, o kas įkrito „parkuodamas“ baidarę), praktiškai dienų dienas skalbti ir mirkyti kostiumus tame vandenyje, kol nebejauti rankų, tampyti valtis, baidares, kilnotis per upę, ir dar buvo beprotiškai šalta. Aktoriams teko šlapiems stovėti, kol galvodavau kaip nufilmuoti kitus kadrus, ir sėdėti lediniame vandenyje tarp geležinių šaltį traukiančių karkasų.

Greitas filmavimo tempas, saulė leidosi anksti, o dienų filmavimui turėjome labai nedaug. Taip pat džiaugiuosi visais, su kuo dirbau postprodukcijoje. Esu dėkinga už kantrybę, už precizišką požiūrį į darbą. Kad ir kaip atrodydavo viskas blogai, net jeigu aš jau norėdavau nuleisti rankas – visada atsirasdavo komandos narys, kuris suteikdavo galimybę žengti dar vieną žingsnelį į priekį.

Labiausiai man įstrigo filmavimas plaukiant upe. Susispaudę penkiese su brangia kamera ir objektyvų dėže, rekorderiu ir už šakų kliūvančiu mikrofonu nedidelėje valtyje, nepritaikytoje upės vingiams – plaukėm maršrutą be „nuolaidų“. Lygiai kaip bet kurie sportininkai baidarininkai: perkeldami valtį per kliūtis, po kliūtimis, strigdami ir atsistumdami nuo po vandeniu nematomų akmenų ar rąstų.

Režisierė Austėja Urbaitė (kairėje) Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierė Austėja Urbaitė (kairėje)
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kartais atrodydavo, kad dar truputį ir jau bus kadras, bet tuputis baigdavosi užplaukimu ant nematomos kliūties. Valtį lengvai susukdavo srovė, ją buvo sunku kontroliuoti, ji buvo per plati ir per aukšta tokiai upei. Turėjome pagalbinę baidarę, kuria plaukę žmonės turėdavo nuolat lipti į vandenį ir mus ištraukti. Galėjome užstrigti viduryje upės, galėjome apvirsti. Dviejų valandų maršrutas kelis kartus per dieną, kur nėra ryšio, niekas neatvažiuotų padėti, niekam nepraneštume, kelių arti irgi nėra. Visi žinojo, kad gali kažkas nutikti, bet niekas apie tai nekalbėjo, nei vieno žodžio, lyg iš esmės buvo atmesta galimybė, kad kažkas gali nutikti. Nes pasirinkimo kito neturėjome: rizikuoti arba išvis nefilmuoti. Buvo viena akimirka, kai valtis taip susiūbavo, kad pagalvojau, jog širdis per gerklę iššoks. Apie ją irgi nekalbėjome, bent kol nebaigėme filmuoti plaukimo.

Kai dabar pagalvoju, nesuprantu, kaip žmonės išvis tam pasiryžo. Labai sunku buvo režisuoti šešių metrų atstumu per raciją, bandant stebėti, kur saulė šviečia, o kur ne, mano plaukai įsipindavo į šakas.

Operatoriui irgi buvo iššūkis filmuoti iš nuolat siūbuojančios ir skersuojančios valties. Filmuoti baidarę, kuri niekada nežinai, kur nuplauks, kur aktoriai užstrigs ar peršoks kliūtį. Iš vienos pusės skamba, kaip košmaras, bet dėl to, kaip žmonės buvo tam atsidavę, tapo įdomiu nuotykiu.

Gal turite ateities planų? O gal šiuo metu jau kuriate ir naują filmą?

Šiuo metu rašau ilgametražio filmo scenarijų. Kolkas tai daugiau paieškų ir temos nagrinėjimo etapas, todėl smulkesnes detales atskleisti ankstoka.

Domas Petronis. „Poliarinis vakarėlis“

Režisierius Domas Petronis (keirėje) Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Domas Petronis (keirėje)
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kaip ir kodėl nusprendėte kurti šį filmą?

Šis filmas yra mano trečio kurso darbas, todėl jo atsiradimo istorija nuobodi. Užduotis buvo ekranizuoti lietuvių autoriaus kūrinį. Ieškojau geros trumpos istorijos su aiškia struktūra ir atradau J. Kunčino apsakymą „Aklavietėje“. Tiesa, kuriant filmą liko vis mažiau Kunčino ir atsirado vis daugiau Petronio.

Papasakokite, kaip vyko filmo kūrimo procesas: kaip sekėsi dirbti komandai, su kokiais sunkumais susidūrėte, gal nutiko smagių istorijų?

Su gera komanda darbas ėjosi tvarkingai ir be didesnių nesklandumų. Sunkumai tokie, kaip visada – kai pradedi rašyti scenarijų, iškart gali pradėti taupyti ir pinigus. Tiesa, technikos nuomos įmonės daug padeda ir daro dideles nuolaidas. Ačiū jiems už tai!

Kadras iš filmo „Poliarinis vakarėlis“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Poliarinis vakarėlis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kur planuojate filmą rodyti po NBK? Gal siųsite į užsienio kino festivalius?

Tarptautinė filmo premjera vyks Taline, „Sleepwalkers“ festivalyje, o toliau filmo keliai kol kas nežinomi.

Gal turite ateities planų? O gal šiuo metu jau kuriate ir naują filmą?

Planų visada turiu kiek daugiau, nei spėju įgyvendinti. Bet pagrindinis planas šiuo metu yra baigti studijas. Dabar dar rašau scenarijų diplominiam filmui, kurį filmuosiu pavasarį. Bus geras.

Vakaro akimirkos

Audrius Meška

Audrius Meška

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.
Audrius Meška

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*