Lietuviškų filmų programoje „Trumpos istorijos“ pristatomi filmai: liūdnai linksmi ar linksmai liūdni?

 „Lietuvių filmai. Premjeros. Trumpos istorijos“ pristatymo akimirka Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

„Lietuvių filmai. Premjeros. Trumpos istorijos“ pristatymo akimirka
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Nepakartojamas jausmas grįžti iš dvi valandas trukusio kino seanso ir su savimi parsinešti tiek daug skirtingų emocijų. Penktadienį, antrąją kino festivalio „Kino pavasaris“ dieną, Vilniuje įvyko pirmoji lietuviškų filmų premjera – pristatyta kino programa pavadinimu „Trumpos istorijos“. Didžiajame ekrane šie filmai buvo rodomi pirmąjį kartą, todėl nuspėti į kino salę susirinkusių žiūrovų nuotaikas ir lūkesčius buvo sunku – gali būti ir labai linksma, ir labai skausminga.

Tą vakarą pristatomą lietuvių filmų programą „Trumpos istorijos“ sudarė penki jaunųjų režisierių darbai: „Kadagio gatvė“ (rež. Tadas Vidmantas), „Niekada nežinai“ (rež. Giedrius Tamoševičius), „Džanina“ (rež. Kęstutis Kuskys), „Gatvės vaikai“ (rež. Darius Šilėnas) ir „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (rež. Ernestas Jankauskas). Tai visai jaunų, dar į geriausio studentiško filmo apdovanojimą pretenduojančių, arba priešingai, jau spėjusių pelnyti simpatijas, režisierių susibūrimas, žiūrovo reikalaujantis visus šioje kino salėje laukiančius įspūdžius sujungti į vieną kino suvokimo patirtį.

Pristatymo pradžioje mus pasitiko Justė Zavišaitė ir džiugiai pasveikino, kad turime progą pirmieji oficialiai pamatyti filmus, kuriais, galima sakyti, buvo atidaroma iš keturiasdešimt dviejų filmų sudaryta „Kino pavasario“ lietuviškų filmų programa. „Ekrane pamatysime istorijas iš gyvenimo, kuriose galbūt atrasite panašumų į savo istorijas, – pasakojo žiūrovus ant scenos sutikusi J. Zavišaitė, – nors galbūt aš to labai smarkiai jums ir nelinkėčiau. O jeigu to nebūsite patyrę, galėsite pamatyti, kaip tai atrodo ekrane.“ Dar prieš nušvintant ekranui mums buvo švelniai užsiminta apie prasminius visų penkių filmų akcentus arba tiksliau – jų turinį paliečiančius klausimus: „Trumpos istorijos“ apie tai, kas gali atsitikti, kai vonioje užstringa tavo draugė, kai tu išduodi šeimos narius, apie tai, kas nutinka mažučio žmogaus gyvenime, kai jį palieka tėvai, kaip būna sunku palikti savo gaują, savo bendraminčius, kaip yra sunku nuo jų pabėgti, ir, kas gali nutikti, kai kartais paskambina nežinomas numeris. Filmų premjerai pasiruošęs žiūrovas nesunkiai supras, kuriuose filmuose ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

 „Lietuvių filmai. Premjeros. Trumpos istorijos“ pristatymo akimirka Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

„Lietuvių filmai. Premjeros. Trumpos istorijos“ pristatymo akimirka
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Prieš filmų peržiūrą scenoje pasirodė „Kadagio gatvės“ prodiuseris Justinas Piliponis, „Niekada nežinai“ režisierius Giedrius Tamoševičius, „Džaninos“ režisierius Kęstutis Kuskis, „Gatvės vaikų“ režisierius Darius Šilėnas ir filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ režisierius Ernestas Jankauskas bei vieno iš pagrindinių filmo vaidmenų atlikėja Gabija Siurbytė. Kiekvienas filmo atstovas pasveikino susirinkusius žiūrovus ir trumpai prasitarė apie savo komandos darbą: „Pirmiausia, tie, kas bijo uždarų patalpų, tai prašau išeiti, nes visas filmas vyks vonioje. Antra, jeigu kas nors laukiatės vaikų, tai Tadas Vidmantas sako, kad dabar populiarus vardas iš „F“ raidės“, – žiūrovus intriguoja Justinas Piliponis. Giedrius Tamoševičius kaip savo filmo diskursą įvardino Danutės Kalinauskaitės novelę bei gudriai pasidžiaugė subūręs geriausią kūrybinę komandą: aktorių Juozą Budraitį (kurio pavardę ištarus, salėje nuskamba stiprūs plojimai, nes tą vakarą maestro galėjome matyti tarp žiūrovų), Virginiją Kuklytę, operatorių Julių Sičiūną bei kitus. „Ir man praktiškai nieko ten nereikėjo daryti, tai pažiūrėsit, kas pavyko“, – pasakojo režisierius. Kęstutis Kuskis šmaikščiai atliepė kolegai priešingai: „Aš nesirinkau nieko, visi atėjo patys ir ačiū jiems“. Darius Šilėnas suteikdamas savo kino juostai papildomų reikšmių užminė mįslę apie jo intertekstualumą: „Išėjo filmas, tokia Oliverio Tvisto istorija, bet su mergina, ne praeityje, bet dabartyje, visi greit pamatysime.“ Daugiausiai kalbantys buvo paskutiniojo to vakaro programos filmo atstovai: Ernestas Jankauskas ir Gabija Siurbytė – padėkoję auditorijai ir festivalio rengėjams, jie toliau kalbėjo apie savo kino juostą: „Mūsų filmas yra apie vaikystę, apie svajones, apie džiaugsmus, apie vaikiškas fantazijas, tuo tarpsniu patiriamą gyvenimo džiaugsmą, apie tai, kaip tai iš tiesų gražu, ir apie tai, kad mes labai nenorime, kad vaikai suaugtų per anksti,“ – tinkamą filmo nuotaiką bandė nubrėžti E. Jankauskas. Jo mintį tęsė ir aktorė G. Surbytė: „Šiaip kartu su Ernestu linkime jums likti vaikais ir suprasti, kaip tai yra smagu, kartu ir kaip tai yra skausminga – mylėkime vienas kitą.“

Reklama

Po susirinkusiųjų pasisakymų scenoje pagaliau atėjo visų lauktas momentas – užgesinamos salės šviesos ir šio vakaro kino kūrėjai pasirodo ne tik kaip gerą humoro jausmą turintys kalbėtojai. Ir aš ten buvau, sekiau ir tyrinėjau, bet kaip žiūrovui, galiausiai buvo sunku nuspręsti – tą vakarą man buvo liūdnai linksma ar, greičiau, linksmai liūdna? Nors filmų situacijos netikėtos, smagios, portretai, keliantys juoką – tačiau po seanso supranti, kad buvo liečiami labai skaudūs patyrimai. Vakaro svečiai, filmų režisieriai suteikė galimybę pasijausti kaip gerų pažįstamų kompanijoje, G. Surbytės žodžiais, jautiesi, kad net čia, atėjęs į „Kino pavasarį“, jautiesi kaip šeimoje, nes su daugeliu jau esi vienaip ar kitaip pažįstamas. Tad ateikite ir jūs į kino teatrus pasimatyti su šių kino juostų personažais ir kūrybine komanda!

Kristina Palšytė

Kristina Palšytė

Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių.
Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.
Kristina Palšytė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*