Lietuvos dokumentinis kinas 2011–2016 metais. Kur keliausime toliau?

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Dokumentinis Lietuvos kinas pastarąjį dešimtmetį lyginant su prieš tai buvusiu laikotarpiu išgyvena nuosmukį. Per metus sukuriamų dokumentinių filmų skaičius nuo 2015 m. sparčiai krenta, tuo tarpu vaidybinių filmų gerokai išauga. Tarsi anksčiau dokumentiniai filmai savo kiekiu būtų augę vaidybinių filmų sąskaita, o dabar vyksta atvirkštinis procesas ir vaidybiniai filmai atsigriebia. Jei 2012 m. vaidybinių filmų buvo sukurta vos 4, tai dokumentinių – 18. Tačiau 2016 m. situacija jau gerokai kitokia – vaidybinių filmų sukurta 21, o dokumentinių – 10.

Finansavimas

2012 m. įsteigiamas Lietuvos kino centras. Finansavimas visiems bendrai kino projektams kiekvienais metais auga. Iš viso 2016 m. kino parengiamųjų darbų, gamybos ir sklaidos projektams buvo skirta 2 642 281 euras. 2017 m. žadamas dar didesnis finansavimas. Tačiau, ar per metus visiems Lietuvoje kuriamiems filmams tai yra pakankama suma? Be to, dokumentiniams filmams valstybinis finansavimas buvo gerokai mažesnis nei vaidybiniams, ypač jei kalbama apie filmų platinimui skirtus pinigus.

Lietuvos kino centras parėmė filmų „Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Suokalbis“ (rež. Artūras Jevdokimovas), „Nėra laiko gerumui“ (rež. Aloyzas Jančoras), „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ (rež. Anne Magnussen, Paweł Dębski), „Mariupolis“ (rež. Mantas Kvedaravičius) gamybos darbus.

Kadras iš filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Reklama

Nuo 2015 m. didėja valstybinio finansavimo dėmesys filmų sklaidai. Ne vienas lietuviškas dokumentinis filmas sulaukė iš LKC finansinės paramos dalyvavimui įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (rež. Giedrė Žickytė), „Kenofatas“ (rež. Audrius Stonys), „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Aš už tave pakalbėsiu“ (rež. Maxi Dejoie, Virginija Vareikytė), „Aš čia tik svečias“ (rež. Giedrė Žickytė), „Mariupolis“ (rež. Mantas Kvedaravičius) ir daugelis kitų filmų gavo Lietuvos kino centro paramą sklaidai.

Taip pat Lietuvos prodiuseriai pradeda išnaudoti „Kūrybiškos Europos“ MEDIA programą finansavimui gauti. Dažniausiai į šią platformą dėl finansavimo kreipiasi kino studijos. Nemažai projektų buvo paremta sukurtų „Just a Moment“, „Monoklis“, „Uljana Kim ir Ko“ kino studijose. Visgi MEDIA remia labai nedaug dokumentikos. Tad kyla klausimas, ar nesikreipia patys kino filmų kūrėjai, ar šiai platformai dokumentika nėra prioritetas.

Dalies dokumentinių filmų kūrimas buvo remiamas televizijos. Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė ir UAB „Lietuvos kinas”, bendradarbiaujant su LRT, sukūrė televizinės meninės dokumentikos filmą „Prisimenu motinos balsą“. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ sukurtas bendradarbiaujant su LRT. Tačiau tai itin retas reiškinys. Kaip pastebi kino prodiuserė Rasa Miškinytė: „Lietuvos televizijos nori mūsų kūrėjų sukurtus filmus rodyti nemokamai ir vengia prie kūrybos prisidėti, nors prisidėti prie dokumentinio kino kūrimo visose Europos valstybėse yra nacionalinių transliuotojų pareiga. Pas mus televizija bet kokius, ir dokumentinius, ir meninius, filmus nori pasiimti ir rodyti nemokamai, jeigu jie nors kiek finansuoti valstybės. Kita vertus, mūsų visuomeninis transliuotojas yra labai suvaržyto finansavimo ir politiškai priklausomas. Politikai kiekvienais metais gali vienaip ar kitaip pakeisti biudžetą.“

Lietuvos režisieriai intensyviau išnaudoja tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. „Aš čia tik svečias“ gamyba finansuota iš Kopenhagos dokumentinių filmų festivalio „CPH:LAB“ programos fondo, prie kurio prisideda programos narių nacionalinių filmų centrai. Dokumentinį filmą „Aš už tave pakalbėsiu“ kūrė Italijos ir Lietuvos kinematografininkai. Juosta „Liza, namo!“ (rež. Oksana Buraja) sukurta bendradarbiaujant Lietuvos ir Estijos kinematografininkams.

Mantas Kvedaravičius abu savo filmus sukūrė tarptautinio bendradarbiavimo pagalba. „Barzakh“ prodiusavo pasaulinio garso suomių kino režisierius Aki Kaurismaki ir jo prodiuserinė kompanija „Sputnik Oy“ bei Lietuvos kompanija „Extimacy Films“. Pasauline filmo distribucija užsiėmė „The Match Factory“. Dokumentinis filmas „Mariupolis“ sukurtas bendradarbiaujant kino kompanijoms „Uljanos Kim studija“ ir „Extimacy Films“ (Lietuva), „Twenty Twenty Vision Filmproduktion“ (Vokietija), „Rouge International“ (Prancūzija), „435 Films“ (Ukraina). Filmo platinimo teises įsigijusi Prancūzijos kompanija „Rouge International“.

Pasitaiko ir kitokių finansavimo šaltinių. Pavyzdžiui, filmą „Sapnuoju, kad einu“ (rež. Jokūbas Vilius Tūras) nuosavomis lėšomis parėmė prodiuserė Rasa Miškinytė. Tuo tarpu „Nematomas frontas“ (rež. Jonas Ohman) sukurtas minios finansavimo platformos „Kickstarter“ pagalba.

Šiek tiek finansinę situaciją palengvina pelno mokesčio lengvata. Privatūs investuotojai, siekdami pasinaudoti mokestine lengvata, 2016 m. suteikė 1 850 646 eurų paramą kino kūrėjams. Su 22 įmonių parama buvo įgyvendinami 22 filmų gamybos projektai.

Sklaida

Kaip ir anksčiau, sklaidos galimybės labai ribotos. Dokumentinis kinas nesukuria norimos pramogos. Todėl auditorijos skaičiai yra labai maži. Tuo labiau pamatyti šiuos filmus yra menkos galimybės – įvyksta premjera kurio nors lietuviško kino festivalio metu, o vėliau filmas dingsta, nes nei kino teatrams apsimoka jį rodyti, nei prodiuseriai įdeda didelių pastangų jo sklaidai.

Kadras iš filmo „Arvydas Sabonis. 11“
Festivalio „Forum Cinemas“ archyvas

Dažniausiai lietuviškų filmų premjeros įvyksta festivaliuose „Scanorama“, „Kino pavasaris“, „Nepatogus kinas“, VDFF. Po to filmų kelionė dažniausiai nutrūksta. Lietuviškas dokumentinis kinas keliauja po tarptautinius festivalius, kuriuose sulaukia kritikų įvertinimo, bet lietuviškai auditorijai yra nežinomas.

Statistiniai lankomumo rodikliai gerai parodo, kad dokumentinis kinas lietuviškai auditorijai nėra įdomus. Vienintelis „Arvydas Sabonis. 11“ (rež. Rimvydas Čekavičius) pasižymi šiek tiek didesniu populiarumu, jis patenka į 233 vietą Lietuvos kino teatrų TOP 1993–2016 m. pagal lankomumą. Tuo tarpu lietuviškų filmų, rodytų kino teatruose 1993–2015 m. trisdešimuke, pirmąsias vietas užima vaidybiniai ir tik vėlgi vienintelis „Arvydas Sabonis 11“ patenka tarp populiariausių ir yra 17 vietoje.

Regionuose lietuviško kino sklaida apskritai yra sudėtinga. „Ilgą laiką regionuose kino teatrai buvo uždarinėjami, šiandien komercinių kino teatrų tinklas jau yra stabilizavęsis, tačiau ir didžiuosiuose miestuose, kur yra tiek tinkliniai, tiek mažieji kino teatrai, manau, vis dar yra erdvės naujiems žaidėjams“, – sakė pastebi Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

Sėkmė svetur

Lietuviška dokumentika neretai susilaukia sėkmės tarptautiniuose festivaliuose. Ne taip retai užsienio festivaliuose įvyksta lietuviškų dokumentinių filmų premjeros.

Nemažos sėkmės sulaukė „Barzakh“  –  Manto Kvedaravičiaus debiutinis filmas. 2011 m. jis pelnė Berlyno kino festivalio „Amnesty International“  ir Ekumeninės žiūri apdovanojimus, o „BelDocs“ festivalyje Serbijoje pagrindinį tarptautinės žiuri prizą. Lietuvių režisieriaus filmas buvo aptarinėjimas tokiuose leidiniuose kaip italų „Il Manifesto“, vokiečių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ ar „Tagesspiegel“. „Aš čia tik svečias“ pelnė nominaciją 2016 m. Europos kino akademijos apdovanojimuose.

Taip pat įvertinimo susilaukė ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, kuri pateko tarp 47-ių perspektyviausių pasaulio kino prodiuserių. Taip ją įvertino vienas įtakingiausių tarptautinių kino leidinių „Screen International“.

Filmų temos ir režisieriai

Toliau kuria Lina Lužytė, Giedrė Žickytė, Giedrė Beinoriūtė, Agnė Marcinkevičiūtė, Oksana Buraja. Audrius Stonys ir toliau išlieka produktyvus. Be to, kino pasaulyje atsiranda naujų vardų, į šį lauką įžengia kitų profesijų atstovai, tokie kaip antropologas Mantas Kvedaravičius, gamtininkas Mindaugas Survila.

Šiuo laikotarpiu dokumentiniuose filmuose vyrauja patriotinės nuotaikos. Istorinė atmintis fiksuojama Jono Ohman filmuose „Žalieji muškietininkai“ ir „Nematomas frontas“, liečiantys pasipriešinimo Sovietų Sąjungai temą. Taip pat patriotiniai jausmai paliečiami ir per lietuviams tokią aktualią krepšinio prizmę. Jau minėta, kad „Arvydas Sabonis. 11“ sulaukė gana didelio populiarumo, o „Kita svajonių komanda“ (rež. Marius Markevičius) sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir JAV. Šiek tiek kitaip istorinę atmintį ir lietuvių pasipriešinimą sovietinei sistemai paliečia G. Žickytė filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Pasipriešinimą vesdama per muziką ir konkrečiai grupę „Antis“, ji ne tik atskleidžia muzikos galią ir nostalgiją bei pasididžiavimą keliančią istoriją, bet tarsi užduoda klausimą, kur mes nuėjome, kur esame dabar. Paskutinis kadras, kur Algirdas Kaušpėda kalba savo prabangioje sodyboje rodo tą perskyrą tarp jauno idėjiško kovojančio žmogaus ir kapitalistinio patogaus gyvenimo.

Kaip ir anksčiau, toliau rodomos visuomenės problemos, o kartais kamera nukreipiama ir svetur. Manto Kvedaravičiaus filmai „Barzakh“ ir „Mariupolis“ antropologišku žvilgsniu nagrinėja karo paliestų vietų traumas. Lina Lužytė dokumentikoje „Igruški“ pasakoja apie mažą Baltarusijos miestelį, kurio gyventojai siuva žaislus, tam kad pragyventų, ir nelegaliai juos pardavinėja traukinių stotyje.

Mindaugas Survila susitikęs su Donata Petružyte rašančią savo disertaciją apie Kariotiškių savartyno žmones sukūrė apie tai socialinį portretą „Stebuklų laukas“.

Asmenybių istoriją toliau tęsia A. Marcinkevičiūtė. Menininko portretą savo filmu „Meistras ir Tatjana“ nutapo režisierė G. Žickytė, kuri pasakoja apie dramatišką fotografą Vitą Luckų ir jo meilę Tatjaną.

2011–2016 m. dokumentiniam Lietuvos kinui nebuvo tokie džiaugsmingi. Filmų sukuriama mažiau, jiems skiriamas mažesnis finansavimas iš valstybės, lyginant su vaidybiniu kinu. Tačiau atsiranda naujų dokumentinio kino kūrėjų, atsinešančių savitą matymą ir liečiančių naujas temas.

 

Nuorodos:

http://www.lkc.lt/finansavimas/rezultatai/

http://www.lkc.lt/kino-populiarinimas-2/statistiniu-duomenu-ataskaitos/

http://www.lkc.lt/2017/01/lietuvisko-kino-gamybai-2017-m-1-mln-euru-daugiau-nei-praejusiais-metais/

http://www.lkc.lt/2016/04/lietuvos-kino-teatru-statistika-fiksuoja-lietuvisko-kino-pakilima/

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/2017-m-lietuvisko-kino-gamybos-finansavimas-paaugs-1-mln-euru-4-741952

https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2017/02/01/9184/lietuvos-kino-teatruose-ziurovai-pernai-isleido-175-mln-eur

http://kinfo.lt/lietuvos-kino-teatruose-rodytu-filmu-tope-1993-2015-m-pirmauja-lietuviski-filmai/

http://www.filmproducers.lt/lietuvoje-vis-aktyviau-isisavinamas-europinis-audiovizualinio-sektoriaus-finansavimas/

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/kinas_muzika_tv/kuo_televizija_panasi_i_devetu_drabuziu_parduotuve/,print.1

 

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*