fbpx
Lietuviški filmai, Naujienos

Lietuvos saugumo garantas – absoliutus istorijos išmanymas

„Pelėdų kalnas“
Nuotraukos autorius: Lukas Juzėnas

Su trenksmu Lietuvą apskriejęs valstybės šimtmetis bei artėjanti ne mažiau svarbi Kovo 11-oji priverčia dar kartą susimąstyti: o kaip iš tiesų susiformavo dabartinė Lietuva, kas lėmė mūsų tautinę savimonę, pasaulėžiūrą ir socialinę kultūrą? Pasak vienos iš Kovo 11-osios akto signatarių Rasos Juknevičienės, savo šaknų pažinojimas yra privaloma šiuolaikinių lietuvių egzistavo sąlyga, saugumo garantas. Tai padeda dabartį įvertinti adekvačiai, todėl visi, ypač jaunimui skirti, istoriniai ir švietėjiški projektai yra pagirtini, o nuolatinis dėmesys šiai temai viešojoje erdvėje – būtinas.

„Lietuvos istoriją išmanyti turi kiekvienas. Tauta, kuri žino savo šaknis ir dėl to sugeba adekvačiai vertinti dabartį yra saugi. Jeigu manęs kas nors paklaustų apie idėją Lietuvai, pirmiausia aš sakyčiau, jog tai turėtų būti visapusiškas savo šalies istorijos išmanymas. Džiaugiuosi, jog šiandien apie šalies istoriją sužinome ne tik mokyklos suole, bet ir atsiranda vis daugiau edukacinio bei pramoginio turinio projektų, šviečiančių mūsų tautą“, – sako R. Juknevičienė.

Istorija ir pramoginis turinys – suderinami dalykai?

Vienas tokių edukacinių projektų – režisieriaus Audriaus Juzėno prieš keletą savaičių pristatytas istorinis filmas, pokario meilės drama „Pelėdų kalnas“ – nagrinėja 1947–1953 metų Lietuvą, tuometę epochą, jaunų žmonių, „sulaužytos“ jaunosios kartos pasirinkimus. Visgi filmas sulaukė ne tik plojimų, tačiau ir kritikos, daugiausia dėl to, jog tikėtasi herojinio epo ar tiesiog chronologinės dokumentikos.

Į klausimą, ar toks filmas gali būti laikomas svarbia šalies istoriją atskleidžiančia dalimi, R. Juknevičienė atsiliepia teigiamai: „Filmas atvaizduoja labai sunkų laikotarpį. Aš pati esu tremtinių vaikas, todėl man ši tematika labai brangi. Ir nors „Pelėdų kalne“ atvaizduota leksika, kalbos maniera, laisvas elgesys neatitinka tikrovės, filmas kelia klausimą – o kaip elgtumeisi tu, jeigu šiandien iškiltų tokie pasirinkimai? Tai sukuria neįkainojamą vertę ir yra svarbu, jog ypač jauni piliečiai apie tai susimąstytų. Filmas sukurtas jų kalba, jų gebėjimu priimti informaciją, nelėtas, neklampus. O norint pasiekti jaunąją kartą – būtina kalbėti jų kalba.“

Apskritai, pasak R. Juknevičienės, pokaris – tai pats baisiausias pastarojo šimtmečio laikotarpis. „Tai, ką išgyveno tie žmonės, kurie papuolė į kankinimo mėsmalę arba ne – jie visi buvo suluošinti baimės. Tai laikotarpis, kuris iki šiol nėra suvoktas iki galo. Dauguma nesirinko ginklo: dalis išvyko, dalis prisitaikė, dalis kitaip protestavo. Daugelis protestavo viduje, ypač inteligentija. Tačiau gyvenimas nesustojo, žmonės turėjo prisitaikyti. Šiandien tai yra ypač aktualu, nes šalia mūsų klostosi situacija, kuri grasina tais pačiais baisiais dalykais. Ukrainos atvejis parodo, jog tokios pat brutalios jėgos apraiškos egzistuoja ir šiandien.“

Valstybės istorinės atminties komisijos narys Arvydas Anušauskas taip pat pabrėžia, jog itin vertina kūrybines bet kurio laikotarpio interpretacijas, tačiau pastebi, jog tokio filmo žiūrėjimui reikia tam tikros patirties ir pasirengimo: „Pajausti, kaip gyveno, kovojo, prisitaikė, mirė, mylėjosi, vienas kitą gelbėjo tuomet gyvenę žmonės yra labai svarbu. Tačiau be tinkamo istorinio pasirengimo šis filmas, ypač jaunimo, bus suprantamas tik kaip paprasta pramoga.“

A. Anušauskas atkreipia dėmesį, jog pokarinė Lietuva nebuvo tik kaimuose – ji buvo ir miestuose, pirmiausia, Kaune. Pasak istoriko, pokarinė jaunimo karta patyrė didžiausias metamorfozes – viskas keitėsi. Nekovoję stengėsi prisitaikyti, tad tokių, kaip filme matomas herojus Tadas, tikrai buvo – jie rinkosi kitokį gyvenimo kelią, jei tik jiems kas nors neprimesdavo pasirinkimo.

Kokio istorinio pasirengimo reikalauja „Pelėdų kalnas“?

Meninė istorinio laikotarpio interpretacija nesutirština spalvų. Pasak R. Juknevičienės, šiame filme vaizduojami baisūs dalykai iš tikrųjų nėra hiperbolizuoti. „Tai buvo toks žiaurus laikotarpis, kad  tikrovė buvo dar baisesnė. Pagalvojus apie partizanų kankinimus, jų ilgų metų gyvenimą miškuose žiemą ir vasarą – sutirštinimo neįžvelgiu. Atvirkščiai, reikia suprasti, jog tokie epizodai, kaip Karaliaučiaus krašte, bažnyčioje, randama nužudyta moteris – yra nepaneigiama mūsų tautos istorijos realybė. Apie tai pasaulis mažai kalba ir žino, kas vyko, kai Raudonoji armija peržengė sieną ir ištisai tokių moterų lavonai gulėjo vaikų akivaizdoje. Bėda gali būti tik ta, jog patys žmonės nežino tiesos, todėl jiems gali pasirodyti, kad prasilenkta su realybe“, – sako R. Juknevičienė.

Stilistinės filmo detalės reikalauja patikslinimo. Šalies istoriją puikiai išmanantis A. Anušauskas atkreipia dėmesį ir į tai, jog šis filmas yra skirtas apskritai pokariui, ne tik partizanams. Todėl siužetinių linijų ir detalių gausa reikalauja patikslinimo, pavyzdžiui: nors filme zoologijos sode vaizduojami ruoniai ir liūtai, didžiausi to meto gyvūnai ten buvo meška ir kupranugaris; epizodiškai matomas kito filmo plakatas „Ignotas grįžo namo“ iš tikrųjų buvo išleistas dešimtmečiu vėliau nei „Pelėdų kalne“ vaizduojamas laikotarpis; kiekvienas 1947–1953 Lietuvoje rodomas kino seansas (nesvarbu, kad rodydavo oficiozinę dokumentiką) buvo su daugeliu žmonių (jei ne pilnomis salėmis); tikrasis Pelėdų kalnas buvo vienas iš tuometinio Kauno epicentrų – ten rikdavosi jaunimas ir pramogaudavo; trėmimai  buvo karinės operacijos su nustatytu kareivių, partinių aktyvistų bei stribų skaičiumi ir jos visuomet vykdavo anksti ryte, kad žmonės nespėtų išsislapstyti.

Istoriniai faktai – adaptuoti šiuolaikinei visuomenei. Tam tikras filmo scenas A. Anušauskas vertina kaip kūrybines istorinių faktų interpretacijas: „Pavyzdžiui, „Pelėdų kalne“ vaizduojamą personažo Kovo žygį galime vadinti Lukšos žygio kūrybine interpretacija, nors tai ir yra atsieta chronologiškai. 1953 m. britai į Lietuvą siuntė savo agentus, todėl sugrįžusių, kuriuos MGB suiminėjo, tikrai buvo. Abejose kovojančiose pusėse rungėsi patyrę žmonės, kurie žinojo, kaip sulaikyti besipriešinantį ir kodėl nevalia artintis prie sužeistojo, neįsitikinus, kad jis negyvas. Susisprogdinimų pavojus buvo labai realus.“

Filmas kelia ateities vizijos klausimą. „Pelėdų kalne“ atvaizduojami įvykiai tuomečio Sovietų sąjungos lyderio – Stalino – mirties laikotarpiu verčia susimąstyti apie šiandieninę situaciją. A. Anušauskas pasakoja, jog dėl Stalino mirties anuomet žmonės savo poziciją išreikšdavo daugiausia kalbėdami, jog „dabar viskas pasikeis“, „gal rusams teks važiuoti namo“, „gal grąžins žemę ir kolūkius naikins“ ir t. t.

„Iš mamos ir senelės pasakojimų pamenu, jog paskelbus apie Stalino mirtį, mokykloje visi turėjo verkti. Buvo tokių, kurie verkė nuoširdžiai – jie tikėjo bolševizmo idėjomis, tačiau buvo nemažai ir tokių, kurie džiaugėsi, bet savo emocijų viešai reikšti negalėjo, – prisiminimais dalijasi R. Juknevičienė. – Manau, ši scena verčia susimąstyti apie šiandieninę situaciją, kur propagandos paveikti žmonės į vienus ar kitus įvykius reaguoja panašiai. Juk nori nenori pradedi tikėti tuo, kas tau kiekvieną dieną kartojama. Tai nėra filmas, kuris atvaizduoja jau pasibaigusią istoriją. Tai filmas, kuris kelia klausimą – o kas mūsų laukia?“

Siekdami, kad filmas pasitarnautų kaip edukacinė priemonė bendrojo ugdymo įstaigoje, filmo „Pelėdų kalnas“ prodiuserinė kompanija „Kino gamyba“ pakvietė mokyklas ir vyresnių klasių (10-12 klasės) mokinius dalyvauti rašinių konkurse – pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ interpretacija laisvu stiliumi. Akcija vyksta kovo 1 – balandžio 16 dienomis. Specialiai sudaryta komisija išrinks 3 geriausius rašinių autorius, kuriems atiteks Kregždyno kūrybinių dirbtuvių organizuojami kursai, o mokytojams – apsilankymas dviem „Vytautas Mineral SPA.  Daugiau informacijos – www.peledukalnas.eu

Komentarai