„Liūtas“: apie buvimą pasiklydusiu (apžvalga)

Kadras iš filmo „Liūtas“
„Du Kine“ archyvas

Pradėsiu nuo spoilerio. Šitam filme, kurio pavadinimas „Liūtas“, iš tikrųjų nėra jokio liūto. Net žaislinio. Žodžiu, nesileiskite būti suklaidinami ir nepirkite bilietų, jeigu labai norite pamatyti liūtą.

Jeigu liūto pamatyti ir šiaip nesitikite, tai galime šiek tiek pakalbėti apie šį pagal tikrą istoriją sukurtą australų filmą, kuris šiemet netgi buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio metų filmo kategorijoje. Pakalbėti šiek tiek sentimentaliai, nes ir pats filmas sentimentalus. Nuodėmingai sentimentalus? Čia jau jums nuspręsti.

„Liūtui“ artėjant į pabaigą filmo žvaigždės Devo Patelio personažas jo įmotę vaidinančiai Nicole Kidman sako kažką panašaus į tai: „Atleisk, kad mes (t.y. jis pats ir jo įbrolis) nebuvom tušti popieriaus lapai.“

Ko gero, kiekvienas iš mūsų kartais norėtų kažkam pasakyti tą patį. Daug paprasčiau gyventi būtų, jeigu, tarkime, mūsų gyvenimai būtų švarūs, be praeities. Be savų vaiduoklių, su kuriais tau reikėtų konkuruoti.

Tačiau, kaip kad Bodleras rašė, kiekvienas iš mūsų yra su sava chimera. Su savu bagažu, kuris mus ir paverčia mumis. Gal kartais ir norėtųsi, kad mes patys ar aplinkiniai būtų štai tokie švarūs kaip balti popieriaus lapai. Tačiau taip nėra ir nelabai gali būti. Jeigu mūsų užrašytose gyvenimo istorijose būtų per daug tuščių tarpų, mes būtume tiesiog nepilni, pasiklydę savyje.

Reklama

Kadras iš filmo „Liūtas“
„Du Kine“ archyvas

„Liūtas“ juk iš esmės apie tai ir yra. Taip, čia labai lengvai atrasite, jeigu tik norite, pakankamai stiprų socialinį dėmenį, bet iš tikrųjų – tai labai asmeniška istorija. Būtent apie buvimą paklydusiu (tiek labai tiesiogine, tiek perkeltine prasme), apie bandymą užpildyti tą tuštumą savyje. Apie bandymą būti „pilnu“.

Pagrindinis filmo veikėjas Saru – penkiametis berniukas iš skurdžios šeimos. Jis su broliu vagia anglis iš pravažiuojančių traukinių, kol jo mama akmenskaldėje nešioja akmenis. Indiškosios realijos.

Vieną dieną Saru pasimeta traukinių stotyje. Ir galop atsiduria už pusantro tūkstančių mylių nuo namų. Sunny Pawaro vaidinamas berniukas mėnesių mėnesius blaškosi po purvinas Kalkutos gatves. Nemokėdamas kalbos ir nemokėdamas ištarti net savo gimtojo kaimelio pavadinimo.

O kas tada? Regis, laiminga pabaiga. Jį įsivaikina šeima iš Australijos. Juk drama galėtų taip ir baigtis. Iš Kalkutos mėšlynų į švarius Tasmanijos priemiesčius, į mylinčią šeimą. Labiau tradiciniame filme tai būtų happy endas. Galime skirstytis. Tačiau praeitis turi baisią savybę mus pasivyti, o pasivijusi kankinti iki soties. Jau suaugusio Saru kaltės jausmas, kančia ir atsakymų paieškos jį nutrenkia į žemyn vedančią spiralę, iš kurios išsipainioti jis beviltiškai ir bando.

„Oskarai“ yra labai įdomus fenomenas. Tie žili dėdės su kreminės spalvos įdegiu (čia gal ir klišė, bet esanti pakankamai arti tiesos) turi keistą savybę kartais nominuoti filmus, apie kuriuos plačioji publika nelabai ką būna girdėjusi. Labai gali būti, kad, jeigu nesekate indie festivalių naujienų ar Devo Patelio karjeros, apie „Liūtą“ pirmą kartą išgirdote tik perskaitę nominantų sąrašą.

Kadras iš filmo „Liūtas“
„Du Kine“ archyvas

Taip, akademija labai mėgsta pasitapšnoti sau per nugarą. Na, žinote, dėl to socialinio atsakingumo, dėl rūpesčio nuskriaustaisiais. Tai visada jautrios temos, kuriomis pamanipuliuoti kartais neatsispiriama. Tad tikrai gali kilti pagrįstas klausimas: ar „Liūtas“ vertas tų nominacijų? To triukšmo?

Atsakymas: nežinau. „Liūte“ tikrai surasite, ką pamėgti. Vaidindamas Devis Patelas nesugadina jokio filmo. Vaikai aktoriai labai dažnai padaro daugiau žalos nei naudos, bet mažasis Sunny Pavaras įtikina ne ką mažiau nei pernai Jacobas Trembley iš „Kambario“.

Režisierius Garthas Davisas, iki šio filmo dirbęs tik gimtinėje, ko gero, bus atvėręs duris į platųjį pasaulį. Jis puikiai jaučia tempą. Sugeba įtikinamai pateikti net ir pakankamai ilgas scenas, kuriose niekas nekalba. Tai visada sunku padaryti.

Be abejo, filmo scenarijus ne veltui buvo nominuotas „Oskarui“. Galvojau paskaitinėti jį prokrastinuodamas darbe. Dėl konteksto. Perskaičiau visą. Rekomenduoju ir jums.

Filmo kinematografija ir montažas niekada nebūna nuobodūs. Po galais, net ir „Google Earth“ paieškos čia pateikto visai nenuobodžiai. Kas galėjo pamanyti…

Taigi „Liūtą“ mylėti tikrai yra už ką. Yra už ką ir jo nemėgti.

Jeigu ieškosite jame klišių, perdėto sentimentalizmo ir panašių dalykų, nesunkiai jų aptiksite. Tačiau na ir kas?
Jeigu tik kartu su šiuo filmu leisite sau pabūti sentimentaliems, šiandien kino salę paliksite šiek tiek viduje sumišę. O tai jau pakankamai daug.

Filmo anonsas:

Pradėsiu nuo spoilerio. Šitam filme, kurio pavadinimas „Liūtas“, iš tikrųjų nėra jokio liūto. Net žaislinio. Žodžiu, nesileiskite būti suklaidinami ir nepirkite bilietų, jeigu labai norite pamatyti liūtą. Jeigu liūto pamatyti ir šiaip nesitikite, tai galime šiek tiek pakalbėti apie šį pagal tikrą istoriją sukurtą australų filmą, kuris šiemet netgi buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio metų filmo kategorijoje. Pakalbėti šiek tiek sentimentaliai, nes ir pats filmas sentimentalus. Nuodėmingai sentimentalus? Čia jau jums nuspręsti. „Liūtui“ artėjant į pabaigą filmo žvaigždės Devo Patelio personažas jo įmotę vaidinančiai Nicole Kidman sako kažką panašaus į tai:…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8
Scenarijus - 8
Aktorių darbas - 8
Kinematografija - 8
Muzika - 8

8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*