LUX laimėtojo belaukiant: koks buvo šių metų Europos kinas?

Kadras iš filmo „Vesternas“

Kuo gyvena šiuolaikinis europietiškas kinas? Kokios temos jam rūpi? Apie kokias vertybes kalba? Pasak Gretos Akcijonaitės, kino platintojos ir vienos iš Europos Parlamento įsteigto LUX kino apdovanojimo komisijos narių, šiais metais Europos kine ryškus ribų, paribių ir užribių motyvas, o režisieriai, net ir pasakodami sudėtingas istorijas, ieško vilties.

Su G. Akcijonaite kalbamės apie europietišką kiną, režisieriams rūpimas temas, krizę išgyvenančią Europą ir 3 filmus finalininkus, kurie šiais metais pretenduoja į LUX kino apdovanojimą, jau dešimtus metus teikiamą filmui, atskleidžiančiam europinių vertybių universalumą bei kultūrinę žemyno įvairovę. Nugalėtojas, kurį išsirinks Europos Parlamento nariai, paaiškės lapkričio 14 dieną.

Kasdien pasaulyje vyksta bent keli kino festivaliai, kuriuose apdovanojami temomis ir kino kalba originalūs filmai, ieškoma naujų talentų. Kaip šiame kontekste atrodo LUX kino apdovanojimai? Kuo jie skiriasi?

LUX kino apdovanojimai neieško jokio, pavadinkime, „ekskliuzyvo“. Priešingai, jie savotiškai apibendrina Europos kino festivalių rezultatus – išskiria geriausius, svarbiausius, aktualiausius filmus, paskatina platesnę jų sklaidą, o vėliau vieną iš jų apdovanoja.

Būtent sklaida yra vienas pagrindinių šių apdovanojimų tikslų. Juk labai dažnai daug gerų kino kūrinių prieinami tik festivalių lankytojams. Vadinasi, saujelei žmonių. O LUX siekia, kad filmai atsidurtų kino teatruose, juos pamatytų kuo daugiau žiūrovų, kad filmų gyvenimas pailgėtų ir praplatėtų geografiškai. Kad jiems būtų suteiktas šansas gyventi.

Reklama

Kokie filmai atsiduria komisijos dėmesio centre?

Komisijai svarbus kokybiškas autorinis kinas. Toks, kuriame matoma „autoriaus“ figūra, stipri režisūrinė vizija ir atsispindi vertybės. Į mūsų akiratį nepateko komercinis kinas, kokio pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Šis kinas dažnai neturi išliekamosios vertės, retai iškeliauja už savo šalies ribų, lieka vietinis, nes vietinei publikai ir kuriamas.

Užsiminėte apie vertybes. Kokios vertybės buvo svarbios ir kokių ieškojote filmuose?

Jei kalbėtume apie kriterijus atrenkant filmus, tai svarbiausi iš jų buvo kokybė ir įvairovė – geografinė, kultūrinė, kalbinė, vertybinė. Tačiau komisijos nariams tikrai nebuvo pasakyta, į kokias vertybes turėtume būtinai orientuotis. Neturėjome lentelės, kurioje būtų buvę viskas surašyta, kaip dešimt Dievo įsakymų.

O jei kalbėtume apie filmus, tai mums buvo svarbios tos kertinės vertybės, ant kurių laikosi Europos Sąjunga – humaniškumas, tolerancija, atvirumas kultūroms, žodžio laisvė. Tačiau šios vertybės jokiu būdu neribojo mūsų kaip taisyklės. Tai greičiau buvo gairės, kurias kiekvienas turėjome savo viduje.

Šiandien Europa išgyvena sunkesnį laikotarpį: „Brexit“, stiprėjantis nacionalizmas, pabėgėlių krizė. Atrodo, kad gražus LUX kino apdovanojimų siekis atkreipti dėmesį į filmus, kurie atskleidžia europinių vertybių universalumą ir žemyno kultūrinę įvairovę, atsimuša į ne tokią optimistišką realybę?

LUX apdovanojimai tikrai nėra tie, kurie apdovanoja tik „gražius europietiškus filmus“. Prizui nominuoti filmai nėra kokie nors užsakomieji kūriniai. Kūrėjai pasakoja apie tai, kas jiems aktualu, įdomu, „skauda“. Komisijai svarbūs mūsų gyvenamą realybę reflektuojantys filmai, o ne tie, kurie nuo jos bėga ar bando „pagražinti“.

Tiesa, šiandien Europos išgyvenama krizė filmuose kaip tema iškils tikriausiai po dvejų ar trejų metų, nors istorijų apie pabėgėlius ar nacionalizmą būta ir šių metų filmuose.

Kokios temos dominavo šiais metais nominuotuose filmuose?

Tiek dramose, tiek komedijose buvo ryškus sienų kirtimo, ribos peržengimo, paribių ir užribio motyvas. Apskritai bendra žmonių migracija tarp šalių ir žemynų. Buvo filmų, kuriuose pasikartojo ligos tema. Tačiau visos „strėlytės“ tikrai neskriejo į vieną „taikinį“, vieną temą. Europos kinas tuo ir žavus, jog yra labai skirtingas, įvairus, nenuspėjamas.

Šiais metais į LUX apdovanojimą pretenduoja „Vesternas“ (rež. Valeska Grisebach), „Samių kraujas“ (rež. Amanda Kernell) ir „120 dūžių per minutę“ (rež. Robin Campillo). Apie ką šie filmai pasakoja?

Visi trys filmai – tai gerosios europietiško kino tradicijos. Man asmeniškai džiugu, kad trejetuke atsirado dvi moterys režisierės. Švedų režisierės filmas „Samių kraujas“ pasakoja apie samių mergaitę, kuri svajoja apie kitokį gyvenimą ir bando atsiskirti nuo savo bendruomenės. Tačiau galiausiai ji nepritampa nei prie savų, nei prie svetimų. Filmas prabyla apie skausmingą tautinę atskirtį ir integracijos būtinybę. Temas, kurios aktualios ir Lietuvai.

Kultūrų susidūrimo tema skleidžiasi ir vokiškame „Vesterne“. Tai istorija apie vokiečių darbininkus Bulgarijoje statomoje hidroelektrinėje. Filme vėl iškyla paribio motyvas, pasakojama apie konkurenciją ir kultūrų nesusikalbėjimą. Tačiau režisierė, rodo, kad visada svarbus išlieka žmogiškumas, bandymas pažinti ir suprasti kitą.

Šiais metais Kanų kino festivalyje pristatytas ir Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas „120 dūžių per minutę“ – atviras ir bekompromisis žvilgsnis į „Act Up“ aktyvistų gyvenimą 1990-ųjų pradžioje Paryžiuje. Šios grupės nariai kovojo už tai, kad AIDS tyrimams, gydymui ir profilaktikai būtų skirta daugiau dėmesio. Režisierius jautriai derina kolektyvinę istoriją su asmeninėmis veikėjų istorijomis. Jis rodo jaunimą, kuris susidūrė su nežinoma liga, buvo atskirtas nuo visuomenės ir kovojo už savo gyvybes. Tai jaudinantis, iki paskutinių minučių nepaleidžiantis kino kūrinys.

Visi trys LUX apdovanojimų nominantai lapkričio 24-26 dienomis bus rodomi Lietuvos kino teatruose.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*