„Forum Cinemas“ archyvas
„Šlovė Makbetui!“ išėjus iš kino salės skamba galvoje. Dažnai filme pasikartojanti frazė tiesiog įstringa galvoje. Antram savo pilnametražiui australų režisierius Justinas Kurzelis pasirinko anglų dramaturgo Williamo Shakespeare’o dramą „Makbetas“. Ekranizuoti šią tragediją anksčiau ryžosi Orsonas Welles’as (1948) ir Romanas Polanskis (1971). Nors jau ir XX a. pradžioje atsirado trumpametražių, kurie vaizduodavo tam tikrą pjesės sceną. Tačiau, ar išsiskiria kuo nors naujausia adaptacija?
Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad jeigu neperskaitėte šios dramos, filmą bus išties sunku žiūrėti. Visą scenarijų sudaro Shakespeare’o eilės, parašytos dramaturgine anglų kalba, tad jeigu ne subtitrai, tikriausiai būtų sunku suprasti, ką jie kalba. Tai kiek primena Dereko Jarmano filmus, kurie labiau panašūs į spektaklius, tačiau, skirtingai nei „Makbete“, juose veiksmas vyksta uždarose erdvėse, sukeliant didesnes aliuzijas į teatrą. Šis kūrinys tampa sunkiau prieinamas masiniam žiūrovui, kadangi ne visi gali išsėdėti beveik dvi valandas kino teatre klausydamiesi senosios anglų kalbos bei žiūrėdami ekranizaciją, kuri panašesnė į spektaklį. Tačiau kitu atveju, nelabai galima įsivaizduoti šio dramaturgo ekranizacijas, nenaudojant originalios kalbos.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filme gausu scenų, kurios kelia aliuzijas į teatrą, juk ir pati tragedija yra scenos menui skirtas kūrinys, todėl dauguma režisierių susiduria su problemomis kuriant kino adaptacijas. To nepavyko išvengti ir šioje ekranizacijoje. Kūrinyje veikėjai neretai kalba monologus vieni prieš kamerą, taip sustiprindami teatro įspūdį. Taip pat atsiranda vietų, kuriose garsiai kalbant personažui (dažniausiai Makbetui), jo negirdi šalia esantys žmonės (pavyzdžiui, vakarienės scena rūmuose). Nors daug scenų vyksta atviroje erdvėje, veikėjų sustatymas nepadeda atsikratyti teatro įvaizdžio. Deja, pats operatorius Adamas Arkapaw pasiduoda dramaturgijos įtakai ir filmą nufilmuoja tarsi spektaklį.
Nuo kūrinio pradžios režisierius žiūrovui suteikia nuorodas į būsimus siužeto įvykius. Įžangoje pasirodantis raudonas peizažas nukelia į filmo pabaigoje vykstančias kruvinąsias kautynes. Taip pat kelias sekundes parodoma karūnavimo ištrauka tarsi atskleidžia, kad laumių pranašystė tikrai išsipildys ir Makbetas taps Škotijos karaliumi. Justinas Kurzelis savo didžiausiu uždaviniu pasirenka perteikti pagrindinio veikėjo psichologiją. Potrauminių mūšio vaizdų kankinamam Makbetui dažnai pasirodo kovoje žuvęs jaunas vaikinas, kuris jam įteikia durklą ir nuveda į Dankano palapinę. Taip pat jis pasirodo ir filmo pabaigoje, drąsinantis karalių nebijoti stoti į kovą prieš kiekvieną, kuris bandys jam pasipriešinti. Režisierius tarsi parodo, kad Makbetą valdo ne vien laumių kerai, bet jo paties susikurtos iliuzijos, privedančios valdovą iki išprotėjimo.
„Forum Cinemas“ archyvas
Didelės reikšmės šiam kūriniui turi Ledi Makbet vaidmuo, kurį įkūnijo prancūzų aktorė Marion Cotilliard. Šiuo atžvilgiu jos ir vyro meilės istorija kiek primena Šventojo Rašto Ievos ir Adomo pasakojimą. Nors pirmiausia Makbetui pasirodo laumės, nuodus jam į širdį įpila ir valdžios siekimui skatina atsiduoti Ledi Makbet. Ji tarsi Ieva, įduodanti Adomui uždraustą obuolį, sudrumsčia jų ramų gyvenimą Rojuje. Tačiau įdavusi durklą savo vyrui, ji pati greitai supranta, kad pastūmėjo jį beprotystės link ir palieka vieną kovoti su galvoje knibždančiais skorpionais.
Daugiausiai prie filmo atmosferos kūrimo prisidėjo garso režisierius, kompozitorius ir montažo režisierius. Režisieriaus jaunesnysis brolis Jedas Kurzelis sukūrė visą garso takelį šiam kūriniui. Pasitelkdamas daugiausiai styginius instrumentus, per juos kompozitorius kuria įtampą, naudodamas disonansą (dermės nebuvimą), taip paaštrindamas vykstantį veiksmą. Prie to prisideda ir filmo montažo režisierius, maišydamas, naudojant slow motion efektą, sulėtintus ir realaus laiko kadrus.
Vis dėlto pats filmas gali sudominti tik aktorių vaidyba arba perteikiama atmosfera. Operatoriaus užfiksuoti panoraminio plano atšiaurios gamtos peizažai, deja, neatperka pačiam filmui trūkstamo novatoriškumo ekranizuojant Shakespeare’o pjesę.
Filmo anonsas: