Markas Reederis apie 9-ojo dešimtmečio vakarų Berlyną: „Kaip mums tai pavyko, kaip mes išgyvenome?“

Markas Reederis Fotografė Monika Daužickaitė

Markas Reederis
Fotografė Monika Daužickaitė

„Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“ – tai muzikos, meno ir chaoso, tvyrojusio laukiniame Vakarų Berlyne 9-ame dešimtmetį, išraiška. XXI-asis „Kino pavasaris“ siūlo dokumentinį filmą maištingos sielos žiūrovui. Susidedantis iš niekur nenaudotos vaizdo medžiagos, fotografijų ir interviu, filmas nukelia į naktinį bohemišką vakarų Berlyną, kuriame susiduriame su Nicku Cave`u, „New Order“, „Joy Division“. Tai laikotarpis, kai tebestovėjo siena, skirianti vakarų ir rytų Berlyną, vakarų Europą nuo Sovietų Sąjungos.

Tai buvo savita realybė. O po šį nepaprastą nostalgiją keliantį vaizdinį mus vedžioja muzikos prodiuseris Markas Reederis. 1978 m. iš Mančesterio persikėlęs į vakarų Berlyną jis taip ir liko ištikimas šiam miestui. Markas Reederis buvo Vokietijos elektroninės šokių muzikos ženklo „MFS“ įkūrėjas ir savininkas. Jo karjera tęsiasi tris dešimtmečius ir per tą laikotarpį jis nemažai prisidėjo prie Vokietijos elektroninės muzikos scenos plėtojimo. Apie Berlyną, muziką, rytus bei vakarus ir kalbame su Marku Reederiu.

Kodėl buvo sukurtas filmas apie 9-ojo dešimtmečio Berlyną?

Idėja buvo sukurti filmą, kuris rodytų kitą Berlyno muzikinės kultūros pusę. Ne tik parodyti Nena „99 Red Balloons“ ar panašius dalykus. Norėjome šiek tiek atskleisti, kas slypėjo už to – avangardo sceną, į kurią mes buvome įsitraukę, kuri nesulaukė jokio pripažinimo 9-ajame dešimtmetyje. Pogrindyje, suprantama, ji buvo žinoma, tačiau viešajai auditorijai ne.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Reklama

Aš pažįstu žmonių šių dienų Berlyne, kurie net nežino, kad tai egzistavo. Pamatę šį filmą, jie patyrė tam tikrą šoką, nes jie visą gyvenimą gyveno vakarų Berlyne ir net neįsivaizdavo, kad šalia jų dėjosi tokie dalykai. Filmo idėja buvo parodyti šią sceną, atskleisti, ką mes darėme ir kokius sumanymus turėjome. Ši scena buvo žingsnis į 10-tą dešimtmetį, į techno muziką, nes viską, ką mes išmokome įsitraukę į įvairias veiklas 9-ajame dešimtmetyje, mes panaudojome 10-to dešimtmečio muzikinio pamato kūrimui.

Daugumai žmonių, kurie gyveno 9-ajame dešimtmetyje, tie laikai kelia nostalgiją. Taigi jie turėjo galimybę prisiminti, kaip Berlynas atrodė tada ir kas buvo užmiršta, nes visa tai buvo uždažyta ir išvalyta. Man asmeniškai svarbiausias filmo aspektas yra tai, kad jis įkvepia jaunus žmones, suteikia jauniems žmonėms galimybę suvokti, kaip mes tada gyvenome, kaip darėme dalykus.

Markas Reederis Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Markas Reederis
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Mes neturėjome interneto, mobiliųjų telefonų, finansų, mes niekada negalvojome, kad muziką ar meną galima kurti dėl pinigų. Mes visa tai darėme, nes norėjome išreikšti save, darėme dalykus, nes norėjome išvaikyti nuobodulį. Tuo metu, jei turėjai idėją, eidavai pas rėmėją, ar į klubą, į barą ir sakydavai: „Aš noriu atlikti kūrinį scenoje“, ir jie niekada nieko neklausinėdavo, neabejojo tuo, ką tu darysi. Jie atsakydavo: „Taip, žinoma“, jie visiškai pasitikėdavo tavimi. Jie visiškai nežinojo, ar tai bus gerai ar blogai, ar tai bus beprotiška, jie tiesiog suteikdavo galimybę. Šiandien taip niekada negalėtų būti. Šiame procese slypi per daug rizikos ir rėmėjai nori žinoti, kiek bus žmonių, kaip bus viešinamas renginys ir panašiai.

Kodėl jūs išvykote į Berlyną ir gyvenate ten iki dabar?

Man Berlynas atrodė įdomus. Niekas nieko nežinojo apie Berlyną. Žinojau, kad Davidas Bowie ten įrašė tris savo albumus. Be to, Lou Reedo albumo pavadinimas buvo „Berlin“ (1973), tačiau aš išsiaiškinau, kad jis niekada nesilankė Berlyne. Man patiko idėja, kad šis miestas buvo visiškai nežinoma vieta. Klausinėjau žmonių apie jį, o manęs klausė: „Ko tau ten reikia?“. Kuo daugiau man draugai kalbėjo, tuo man patrauklesnis darėsi Berlynas. „Ko tau į Berlyną? Tai nėra labai graži vieta, joje pilna kariuomenės“, – sakydavo jie.

Ir aš klausiau savęs, kodėl Davidas Bowie ten nuvyko, jei tai buvo tokia baisi vieta. Kai Davidas Bowie išleido albumą „Low“, jis buvo tamsus ir niūrus, bet „Heroes“ nebuvo nei tamsus, nei niūrus, jis skambėjo taip, lyg Berlynas būtų labai įdomi vieta.

Bandžiau skaityti apie Berlyną, tačiau labai nebuvo ko. Man tiesiog buvo įdomu, ir pagalvojau, kad reikia nuvykti ir pamatyti pačiam, susidaryti savo asmeninę nuomonę. Nuvykęs pamačiau, kokia tai beprotiška vieta. Ir tai nebuvo vien vakarų Berlynas, kuris buvo įdomus. Tai buvo ir rytų Berlynas, kuris buvo atsiskyręs nuo pasaulio, kuris buvo kitoje sienos pusėje. Pabuvęs dvi dienas vakarų Berlyne, nuvykau į rytų Berlyną. Ši patirtis buvo kaip mokslinės fantastikos filme, jaučiausi nublokštas į alternatyvią realybę. Visi tie komunistai, jie atrodė kaip aš, bet tuo pat metu buvo kitokie.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tai atrodė kaip kelionė laiku atgal, ir mane tai taip sužavėjo, kad norėjau sužinoti kuo daugiau apie rytų Europą. Tai, kad man pavyko pažinti žmones iš rytų Europos, rytų Berlyno, tarp jų susirasti draugų – tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš likau Berlyne. Todėl, kad turėjau galimybę padėti draugams iš rytų, galėjau jiems nuolatos perduoti naują muziką. Jaučiausi, lyg tai būtų tam tikra mano gyvenimo misija. Ir ne tik padėti gyvenantiems rytų Berlyne, bet ir Čekoslovakijoje bei Vengrijoje.

Ką reiškia gyventi vakarų Berlyne 9-tame dešimtmetį? Ką galėtumėte pasakyti šių dienų jaunimui, kuris sako, kad labai norėtų gyventi tais laikais?

Jie turi suprasti, kad tuo metu turėjome anglies virykles, kurios iš tiesų net neveikė, daugumoje butų nebuvo centrinio šildymo – 99 procentų butų neturėjo centrinio šildymo, tualetai buvo lauke, jokių dušų. Tai tik dalis to, kas buvo kasdienis gyvenimas vakarų Berlyne.

Nuėjus į barą ar klubą buvo šilta bei ten sutikdavai draugų. Taigi visą naktį praleisdavai ten. Ir jei neatsikeldavai, tarkime, prieš 18 valandą, prieš tai, kai uždarydavo parduotuves, neturėdavai jokios anglies ar ko valgyti ir gerti, nes visos parduotuvės buvo uždaromos 18 valandą. Taigi jei praleidai tą momentą, nes visą naktį linksminaisi klubuose, turėdavai ištverti visą naktį bandydamas sušilti ir iškęsti alkį. Todėl vartodavome metamfetaminą, dėl kurio netekdavome apetito, bet jis suteikdavo energijos visai likusiai nakčiai.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Štai toks buvo vakarų Berlynas. Tai buvo labai sunkus laikas, tačiau kartu ir įdomus. Kadangi tai išgyvendavai kiekvieną dieną, nepastebėdavai šios kasdienybės, tai normalu, ir tik kai pažvelgi atgal, praėjus 30 metų, tada suvoki: „O Dieve, kaip mums tai pavyko, kaip mes išgyvenome?“ Mes neturėjome mobiliųjų, turėjome tik stacionarius telefonus namie ir, jei kas nors skambindavo, turėdavai būti namie. Ir tai buvo visiškai normalu.

Ar jūs laimingas, kad pasilikote Berlyne?

Taip, man čia patinka, man patinka Berlynas. Tai mano namai. Berlynas tapo mano namais ir jaučiuosi čia saugiai ir patogiai.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadangi minėjote, kad jus domino rytų Europa, šalys iš buvusios Sovietų Sąjungos, kokį įspūdį jums sudaro Vilnius?

Matau čia tam tikrus dalykus, kurie man primena tuos laikus, nors ir nesilankiau Lietuvoje, kai ji buvo Sovietų Sąjungos dalis. Todėl, kad tai nebuvo leidžiama. Čia matau kai kurias gatves, kuriose yra  tam tikras apšvietimas, kuris sukuria savitą atmosferą, labai primenančią 9-tą dešimtmetį. Aš net nufotografavau vieną gatvę, kuria ėjau. Joje nebuvo jokių automobilių, tiktai apšvietimas. Tai labai priminė 1980-uosius rytų Europoje.

Tačiau per tuos metus nuo nepriklausomybės atgavimo matau Lietuvoje tam tikrus pokyčius, pagerėjusią gyvenimo kokybę. Taip, matau ir Sovietų Sąjungos elementus. Manau, kad neturėtumėte to prarasti, neturėtumėte to išnaikinti iš žmonių sąmonės. Turėtumėte išlaikyti tam tikrą sovietinės okupacijos atsiminimą. Ne per daug. Bet taip, kad žmonės neužmirštų, nes tai veikė jūsų tautos vystymąsi. Tai, kad jūs nepriklausomybę paskelbėte anksčiausiai iš visų Sovietų Sąjungos sudėtyje esančių šalių, buvo labai svarbus momentas Sovietų Sąjungos ir jūsų istorijoje.

Ačiū už pokalbį.

Filmo anonsas:

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*