„Marmatas. Aukso kalnas“ ir jo gyventojai

Kadras iš filmo „Marmatas. Aukso kalnas“ Festivalio, „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Marmatas. Aukso kalnas“
Festivalio „In Latino“ archyvas

Praeityje aukso ieškoti išsiruošdavo arba pakvaišę nuotykių ieškotojai, arba nebeturintys ko prarasti vargšai. Tiek vieni, tiek kiti net dėl menkiausios galimybės pralobti buvo pasiryžę paaukoti savo gyvybę. Tačiau laikai pasikeitė ir svajotojus apie aukso kalnus ir gyvenimą be rūpesčių pakeitė daug realesni troškimai. Aukso paieškos Marmato kalnakasiams – kasdieninis darbas įvertinamas fiksuotu atlyginimu, kurį apmoka nedidelės vietinių verslininkų įmonės. Jų paties žodžiais tariant, auksas – tik būdas išgyventi, kaip ir bet kuris kitas darbas. Auksas – jų valiuta.

Marmato gyventojai pripratę kiekvieną dieną rizikuoti savo gyvybe, jie suvokia juos tykančius pavojus, tačiau jų nesureikšmina. Pavyzdžiui, Dumaras ramiai pasakoja, kad eidamas į darbą jis nežino, ar grįš iš jo gyvas. Jis žino, jog būdamas kalnakasys gyvena visiškai kitoje realybėje negu likę žmonės, tačiau priima tai kaip duotybę ir nesiruošia savęs gailėtis. To priežastis – žinojimas, kad gali būti ir blogiau. Dumaras gimė Marmate. Šeima jo atsisakė ir jis buvo priverstas augti Medeljino gatvėse. „Mano praeitis susideda tik iš blogų prisiminimų“, – sako Dumaras. Jis tikisi, jog tai, kas nutiko jam, niekada nenutiks jo vaikams ir tvirtina šiuo metu galvojantis vien tik apie dabartį ir ateitį. Būtent todėl jis grįžo čia ieškoti aukso. Galimybė turėti nuolatinį darbą bei atlyginimą nuveja šalin mintis apie bet kokius pavojus. Dumarui taip pat padeda ir jo tikėjimas. Jis tiki savo artimų žmonių maldų galia.

Dumaro šeima ne vienintelė pakliuvusi į režisieriaus akiratį. Nedideliame ūkyje gyvenantys Lučelo ir Konrado turi aštuonis vaikus, šešiolika vaikaičių ir du provaikaičius. Jų name yra nemažai sulūžusių konstrukcijų, todėl jie visą laiką privalo išlikti budrūs, nes jis gali sugriūti bet kuriuo momentu. Lučelo į tai tik gūžteli pečiais: „Ką aš galiu padaryti? Aš myliu savo miestą…“. Ir pažvelgęs į nepaprasto grožio ją supantį kraštovaizdį ne akimirkai ja neabejoji.

Kadras iš filmo „Marmatas. Aukso kalnas“, Šaltinis - sundance.org

Kadras iš filmo „Marmatas. Aukso kalnas“
Šaltinis – sundance.org

Taip vertėsi Marmato gyventojai, kol į jų namus nepasibeldė investuotojas iš Kanados. Pietų Amerikos regionas patrauklus užsienio investuotojams, nes tai didžiulis resursų bei pigios darbo jėgos šaltinis. Kone trečdalis visų pasaulinių investicijų nukreipiama būtent į aukso kasyklų verslą. Tuo tarpu Marmatas – apie 10 tūkst. gyventojų turintis Kolumbijos miestelis, kuriame jau daugiau negu 500 metų vietos gyventojai tiesia tunelius kalnuose ir naudoja tradicinius aukso kasimo metodus. Po jų namais guli 20 milijardų dolerių aukso pavidalu – vienas paskutinių didžiausių resursų planetoje.

Reklama

Būtent tokį miestelį, dar nepaliestą tarptautinių korporacijų, pamatė prieš šešerius metus čia atvažiavęs filmuoti savo debiutinę dokumentinę juostą, žmogaus teisėmis ir globalia ekonomika besidomintis fotožurnalistas. Markas Grieco nusprendė įamžinti jį sužavėjusią kalnakasių drąsą bei unikalią vietinę kultūrą, tačiau jau pradėjus filmuoti situacija miestelyje pradėjo sparčiai keistis, kas suteikė galimybę pradedančiam režisieriui užfiksuoti didžiulių investuotojų įtaką vietiniam verslui bei patiems gyventojams.

Vietiniams gyventojams aukso kasyklos – vienintelis pragyvenimo šaltinis, tad savaime suprantama, jie nenori pokyčių, nes bijo jį prarasti, taip pat juos kausto baimė būti priverstiems persikelti iš Marmato. Markui Grieco pavyko atskleisti jų baimes, perteikti susirūpinimą bei nerimą. Greičiausiai šešerius metus šiame miestelyje praleidęs režisierius sugebėjo užsitarnauti vietinių gyventojų pagarbą bei su kai kuriais iš jų susidraugauti. Užsimezgęs ryšys suteikia jų pokalbiams daugiau intymumo bei nuoširdumo. Jie nebijo kameros, nes žino, jog už jos stovi pažįstamas žmogus. Tai akivaizdžiai matosi daugelyje juostos epizodų. Pavyzdžiui, Dumaro žmona pamačiusi kamerą pasitaiso palaidinę bei šypteli operatoriui prieš pabučiuodama savo vyrą.

Kadras iš filmo „Marmatas. Aukso kalnas“, Šaltinis - voxxi.com

Kadras iš filmo „Marmatas. Aukso kalnas“
Šaltinis – voxxi.com

Vis tik Markas Grieco suteikia galimybę pasisakyti ir kitai pusei – tarptautinėms korporacijoms, kurios besinaudodamos savo galimybėmis vystyti kalnakasybos technologijas iš esmės pakeitė šią verslo sritį. Rankomis iškastas šachtas pakeitė atviros kasybos, kirtiklius – sunkiosios mašinos, sprogmenys ir žemsiurbė. Didžiulės korporacijos dažniausiai kaltinamos dėl nežmoniško darbininkų išnaudojimo bei dėl neatsakingo požiūrio į aplinką. Suprantama, kad korporacijų vadovai nenori sutikti su vietinių gyventojų argumentu, jog aukso kasyklos – jiems priklausiantis nacionalinis paveldas. Naujieji savininkai pateikia jiems naudingą tapatų pavyzdį, jeigu esi italas, dar nereiškia, jog nuvykęs į Veneciją gali pavogti gondolą.

Akivaizdu, kad Marko Grieco bei žiūrovų simpatijos atsiduria vietinių gyventojų pusėje. Juk vis dar tebesugebančio laipioti medžiais didžiąją dalį savo gyvenimo kasyklose praleidusio 74 metų vyro istorija jaudina daug kartų labiau negu iš anksto paruoštos korporacijų vadovų kalbos. Konkursinėje Sandanso dokumentinių juostų programoje atsidūręs „Marmatas. Aukso kalnas“ (Marmato, 2014) nepateikia šio konflikto sprendimo būdų, jis tik parodo, kas šiuo atveju, praranda, o kas – laimi.

Filmo anonsas:

Festivalio „In Latino“ metu ŠMC kino salėje šį ir daugybę kitų filmų galėsite išvysti nemokamai.

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*