Jaunojo kino kritiko konkursas: Mergaitė ir aidas (I vieta)

Kadras iš filmo Filmo ,,Paskutinė atostogų diena“

Filmo ,,Paskutinė atostogų diena“ recenzija

Pirmasis ir paskutinis – epitetai, geriausiai apibūdinantys vieno ryškiausių lietuvių kino aušros šviesulių, legendinio režisieriaus  Arūno Žebriūno kūrybą: pirmasis miuziklas, pirmoji tragikomedija, pirmasis nuotykių serialas vaikams… Ir vienas talentingiausių, originaliausių Lietuvos menininkų – režisierius, vienas pirmųjų šalies kino profesionalų – paskutinis mohikanas… Jo  kinematografijos lobyne tokie ,,perliukai“ kaip „Gražuolė“ (1969), „Naktibalda“ (1973), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), „Velnio nuotaka“ (1974), „Riešutų duona“ (1977) –  filmai, formavę ne vienos kartos mentalitetą, moralines vertybes, grožio, gerumo bei teisybės suvokimą, juostos, sulaukusios tarptautinio pripažinimo.

Pagrindinės teminės filmo „Paskutinė atostogų diena“ linijos – vaikystė, bendravimas, fantazijos, gamta, laikas (sovietmetis), modeliuojamos kitokios žmogiškųjų santykių situacijos. Filmas sukurtas J. Nabigino novelės „Aidas” motyvais. Siužetas po truputį atsiskleidžia ,,tarp eilučių“, stebint užburiančius gamtos vaizdus, pajuntant akimirkos palaimą, vidinį nuskaidrėjimą, pakylėjimą.

Pagrindiniai veikėjai – mergaitė, vardu Vika (vaid. Lina Braknytė), atostogaujanti pas žvejį senelį, ir paskutinę viešnagės dieną paplūdimy sutiktas berniukas Romas (vaid. Valerijus Zubarevas). A. Žebriūnas lieka ištikimas savo principams: įdomus tas, kuris „ne kaip visi“, todėl ir Vika kolekcionuoja ne pašto ženklus ar lėles – ilgakojė mergaitė taškuota suknele yra didžiulio turto – kalnų aidų kolekcijos – šeimininkė. Lyrinės dramos konfliktas labai nesudėtingas: veikėja kalbasi su kalnais – įvairiais balsais jai atsako uolų plyšiai ir tarpekliai – šią „paslaptį“ ji patiki naujajam draugui, kuris ją  išduoda, nes lyderiška berniuko prigimtis trokšta dominuoti. Deja, ne visos paslaptys nori būti pačios atskleistos (kalnų aidas atsiliepia tik mokančiai jį prisišaukti mergaitei).

Kadras iš filmo Filmo ,,Paskutinė atostogų diena“

Reklama

Veiksmo vieta – kalnų supamas jūros užutėkis. Vaizduojant aplinką akcentuojami ne tiek patys daiktai, kiek bandymas šviesiais tonais perteikti akimirkos įspūdžius. Bet koks vaizdas čia, net ir tyla, jūros bangavimas ir krante stūksančios kiauros valtys turi subtilią prasmę – taip perteikiamas vasariškas vėjo dvelksmas, įprasminamas gamtos vaidmuo žmogaus gyvenime, tarsi bandoma patvirtinti idėją, kad laikas, Dominator Horis – kintantis dalykas, todėl žmogus turi išmokti mėgautis dabartimi. Užburia Vikai senelio dovanoto  senovinio rago svajinga melodija, daugelyje užsienio šalių tapusi pagrindiniu leitmotyvu, pristatant šį filmą. Puikus operatorius J. Gricius eksperimentuoja vaizdo galimybėmis ir lengvai įveikia tikrumo ir netikrumo ribą: kuriamas momentiškumo įspūdis, fiksuojant pačias menkiausias detales, ypatingą duoklę atiduodant tam, kas gražu, natūralu ir paprasta.

Nors filmo personažai nėra labai ryškių charakterių, bet jie – gėrio ir blogio, ištikimybės ir išdavystės, meilės ir neapykantos idėjų reiškėjai. Filmas kalba tiesiai į širdį: įtampa bei nežinia žiūrovą laiko iki pat finalinių scenų ekrane. Be to, jaunoji aktorė Lina Braknytė iki šiol žavi vaidybos natūralumu, judesio plastika, muzikalumu, rimtu požiūriu į mįslingą suaugusiųjų gyvenimą.

Labiausiai įsiminė epizodas, kai pažeminta, išduota mergaitė paguodą randa, žaisdama sugedusiu telefono aparatu, kuris vis išmeta monetas. Vika skambinėja nepažįstamiems žmonėms, rinkdama atsitiktinius telefono numerius, ir sveikinasi. Pirmąkart per visą juostą išgirstame nuoširdų vaikišką juoką, kuris, atrodo, nuaidi tolyn per kalnus, minutėlę supasi „Velnio piršto“ viršūnėje ir grįžta atgal… Tą akimirką mergaitė atrodo laiminga: atsikrato slegiančio liūdesio, pykčio, atsiskleidžia jos žaismingas, lengvabūdiškas, diletantiškas požiūris į pasaulį – jai smagu klausytis sumišusių nepažįstamųjų balsų, tai verčia ją juoktis, kvatoti, o gera nuotaika užkrečia ir žiūrovą – šiai būsenai sukuriamas savotiškos panacėjos – vaisto nuo visų problemų – įvaizdis. Žavu, kad režisierius nesistengia pateikti atsakymų, primesti savo požiūrio, filmas tiesiog perkelia į pasaulį, kuriame vis dar gyvena vienuolikmečiai. Galbūt dėl to prieš daugiau nei keturiasdešimt metų režisierius liko nesuprastas dėl impresionistinės filmo nuotaikos: vertintojai stebėjosi, kodėl pagrindinė filmo veikėja, užuot sėdėjusi mokykloje, blaškosi po kalnus ir kalbasi su aidu. „Kolektyvinės visuomenės laikais tai buvo nepriimtina“, – pasakojo režisierius.

„Paskutinė atostogų diena“ – tai monologinis filmas apie be galo jautrų, pažeidžiamą mažą žmogų, dovanojantį unikalią patirtį, nušviečiantį nykumos, nevilties kupiną sovietmečio atmosferą. Jūra čia didelė. Kalnai taip pat. Vietinių vaikų pulkas prieš šią didingą gamtą – maži. Bet viskas reliatyvu. Vikos tėtis gali atrodyti ,,didelis“ (autoritetas) tik savo dukrai, kaip ir senelis, kadaise išmaišęs marias ir vandenynus. Stichijos akivaizdoje jie irgi tik pigmėjai. Juostoje išryškinama, kaip svarbu jausti supančio pasaulio harmoniją, nes tuomet tavęs neskriaus, o įkvėps, suteiks stiprybės. Šis kūrinys yra vienas gražiausių lietuvių poetinių-filosofinių filmų pavydžių – ne apie suaugusius vyrus ir moteris, bet apie vaikus, dar tik žengiančius į pasaulį, išgyvenančius vaikystės tikrumo akimirkas, kai pasaulis kartu ir baugus, nepažįstamas, tačiau kiekvienas objektas, daiktas gali paliesti sielą, pripildyti kasdienybę trapių iliuzijų šviesos. Tad ir jūra, ir kalnai, ir atskriejantis aidas – ne tik įsivaizduojama pasakų šalis, bet ir subtilus žvilgsnis į ateities perspektyvas, į žiūrovo, mano, tavo širdį… Juk iš tiesų svarbu „sugauti krabą“, bet išgirsti aidą ne kiekvienam lemta…

Kamilė Jarukaitytė

Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*