„Metų pilietis“ – pražūtis ir kerštas snieguotoje šiaurėje

Kadras iš filmo „Metų pilietis“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Metų pilietis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Naujausios Hanso Petterio Molando juostos pavadinimas iš originalo kalbos (Kraftidioten, 2014) galėtų būti verčiamas maždaug kaip „visiškas pakvaišėlis“. Lietuviškas pavadinimas pakartoja pagrindiniam filmo veikėjui suteikto titulo pavadinimą – „Metų pilietis“. Ši pavadinimo versija akivaizdžiai nutolsta nuo režisieriaus idėjos (jeigu filmui duotas toks pavadinimas – galbūt ne be reikalo?). Tik nebūtina niršti ant vertėjų: „Ne ne, jūs ir vėl viską sugadinote.“ Verta išreikšti kruopelę dėkingumo, mat būtent pavadinimas, kuris galėjo likti nepastebėtas, leidžia interpretuoti didžiąją dalį filmo fabulos: kodėl ne žmogus, ne asmuo, kodėl būtent pilietis?

Siužetas paprastas kaip skandinaviška žiema: vyro sūnus nužudomas, tad žmogus susiruošia atkeršyti kaltininkams (įsivėlusios net kelių šalių mafijos), nužudydamas juos po vieną. Ir viskas, jokių įmantrybių. Kitaip sakant, sniego (žmogžudysčių) daug, bet viskas pagal prognozę. Pagrindinis veikėjas – ramaus veido švedas, gavęs apdovanojimą „metų pilietis“, tikras imigranto idealas! Ramus, pastovus, užsiimantis fizine veikla (vyras vairuoja sniego valymo mašiną šioje amžinos žiemos klimato juostoje). Net jo nemezidiški planai atrodo nelyg Korėjos keršto filmų priešingybė: praėjus maždaug dvidešimčiai juostos minučių, vyras jau yra nužudęs du žmones, o toliau aukų skaičius didėja geometrine progresija, tačiau keršytojas išlieka šaltakraujiškas, savo aukomis susidorodamas kone identiška maniera. Veikėjo transformacija nekelia didelių abejonių būtent dėl išliekančios ramybės.

Kadras iš filmo „Metų pilietis“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Metų pilietis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kiti veikėjai – ne ką mažiau spalvingi. Pasitelkus juos ir toliau paliečiama imigrantų tema. Nusikaltėlis japonas nuolat laikomas kinu. Kitiems personažams jis pirmiausiai yra sušio, o ne kokaino pardavėjas. Galiausiai japonas yra nukalamas, nes jo siūlomas sandoris neatrodo patikimas, neatitinkantis norimų norvegų standartų. Tiesa, neaišku kokių, mat visa tautinė ar pilietinė kultūra filme kabo mistiname burbule, iš kurio kulkas leidžia tikrieji norvegai. Metų piliečiai. Požiūrio į kitataučius šaržavimas nejučia primena Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą!“, tik Molandas temos imasi kiek subtiliau, o juoko pliūpsnių kiekis nuo to nesumažėja. Juostoje veikia nemažai personažų. Iš jų plačiau papasakota apie veganą mafijos galvą, savo sėbrus po kraujo praliejimų vaišinantį natūraliais vaisių kokteiliais ir besirūpinančiu sočiais sūnaus pusryčiais (bent kelių rūšių kruopų jo sausuose dribsniuose!).

Kontrastinga prigimtis vėl priverčia juoktis, tačiau to nepakanka, kad filmą įtrauktume į juokingiausiųjų topus. Veikėjų charakteriai daugiau neplėtojami, jų šaržavimas pasižymi kuria nors viena savybe, kuriai veikėjas ir atstovauja. Ar jau taip blogai? Ne, jeigu laikomasi nuomonės, jog Molando kūrinys atspindi (ne)buvimo norvegu sąlygas, o ne pasakoja veikėjų brendimo istoriją.

Reklama
Kadras iš filmo „Metų pilietis“ Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kadras iš filmo „Metų pilietis“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Veiksmo erdvė – be sienų, tačiau uždara: aplink stūgstančios sniego kalvos tampa kulisais, priešais kuriuos atvirai vykdomi žudymo aktai, ypač ilgai tai daroma filmo pradžioje, todėl scenos prailgsta. Vėliau tiesiogiai rodomo žudymo mažiau, o kai kur apie jį primena tik ekrane eilinį kartą pasirodžiusi antkapio užrašo imitaciją – personažo vardas su kryželiu ar Dovydo žvaigžde virš jo. Būtent šie kadrai suskirsto juostą į daugybę paskirų gabalėlių, kurių jungtimis tampa toms pačioms kriminalinėms grupuotėms priklausantys žmonės. Tad vientisumo netrūksta, bet sulig kiekviena nauja auka monotonija pradeda baksnoti vis aštriau. Minėtas suskirstymas kartu su beprasmėmis žudynėmis primena Quentino Tarantino filmus, o ironija žiemos fone – brolių Coenų „Fargo“. „Metų pilietis“ šiems kūriniams neprilygsta: ar dėl švelnumo trūkumo veikėjams, ar dėl įspūdžio, kad filmas gana paviršutiniškas.

„Metų pilietis“ gali pasirodyti nuobodus. Tinkamiausia auditorija – kriminalinių komedijų mėgėjai. Humoras nėra kvailas. Groteskiška yra tiek, kiek turėtų būti juoda komedija. Juostai savitumo suteikia pilietiškumo ir imigracijos temos. Šį pasijuokimą iš savo problemų galima būtų vertinti teigiamai. Deja, tam reikia žinoti daug išorinio konteksto, kurio nėra filme, tad ir šypsena išspaudžiama ne tarp sniego kalvų, o kino salėje, mintyse jaučiant ne šaltuką, o patogų krėslą.

Filmo anonsas:

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Naujausios Hanso Petterio Molando juostos pavadinimas iš originalo kalbos (Kraftidioten, 2014) galėtų būti verčiamas maždaug kaip „visiškas pakvaišėlis“. Lietuviškas pavadinimas pakartoja pagrindiniam filmo veikėjui suteikto titulo pavadinimą – „Metų pilietis“. Ši pavadinimo versija akivaizdžiai nutolsta nuo režisieriaus idėjos (jeigu filmui duotas toks pavadinimas – galbūt ne be reikalo?). Tik nebūtina niršti ant vertėjų: „Ne ne, jūs ir vėl viską sugadinote.“ Verta išreikšti kruopelę dėkingumo, mat būtent pavadinimas, kuris galėjo likti nepastebėtas, leidžia interpretuoti didžiąją dalį filmo fabulos: kodėl ne žmogus, ne asmuo, kodėl būtent pilietis? Siužetas paprastas kaip skandinaviška…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 7
Scenarijus - 7
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 8
Muzika - 7.5

7.5

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*