„Mūsų tikslas buvo įsiklausyti į žmonių istorijas“. Pokalbis su filmo apie Sirijos pabėgėlius „Salam, kaimyne“ režisieriais

Režisieriai Zachas Ingrasci ir Chrisas Temple
Fotografė Salvija Vaičikonytė

Sausio 23-27 dienomis penkiuose Lietuvos miestuose buvo pristatytas dokumentinis filmas apie Sirijos pabėgėlių gyvenimą „Salam, kaimyne“. Filmo režisieriai, amerikiečiai Chrisas Temple ir Zachas Ingrasci, – pirmieji kūrėjai, gavę Jungtinių Tautų leidimą apsigyventi Zaatari pabėgėlių stovykloje Jordanijoje. Atvykę, kaip ir visi stovyklos gyventojai, jie gavo palapinę ir mėnesiui apsigyveno kartu su 85 tūkstančiais nuo karo pabėgusių sirų. Per kasdienius ritualus – arbatos gėrimą, kortų žaidimus – Chrisas ir Zachas užmezgė vis gilesnį ryšį su vietiniais.

„Salam, kaimyne“ ne tik supažindina su žmogaus, tapusio pabėgėliu, patirtimis, tai – istorija apie žmogiškumą ir galimybę išeiti iš užburto nepasitikėjimo ir smurto rato. „Išvykstame supratę, kad nesame sirai ar amerikiečiai. Iš tikrųjų esame kaimynai. O kai kaimynams reikia pagalbos, tikėkimės, galime vieni kitiems padėti“, – paskutinę filmavimo dieną kalbėjo Zachas. Oficiali filmo premjera įvyko 2015 metais Amerikos kino instituto filmų festivalyje.

Lietuvoje viešėję režisieriai dalinosi filmavimo metu patirtais įspūdžiais ir diskutavo apie pabėgėlių krizę kartu su miesto bendruomenėmis, moksleiviais, Lietuvoje gyvenančiais sirais bei migracijos ekspertais. Taip pat ir KINFO.LT pasikalbėjo su įkvepiančiais dokumentininkais bei aktyviais visuomenininkais Chrisu Temple ir Zachu Ingrasci.

Kodėl ėmėtės šios temos?

Zach Ingrasci: Visada viskas prasideda nuo noro sužinoti daugiau. 2013 metais per žinias girdėdavome, kad vyksta didžiausia pabėgėlių krizė nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Bet informacija žiniasklaidoje buvo pateikiama paviršutiniškai. Mums atrodė, kad nežinojome didžiosios dalies to, kas iš tikrųjų vyko. Kai keliavome po Ameriką su pirmuoju savo filmu „Gyvenimas už vieną dolerį“, susipažinome su Salam Darwaza – Palestinos pabėgėlių dukra. Man tai buvo pirmas kartas, kai bendravau su žmogumi, kurio šeima buvo priversta bėgti iš savo šalies. Tada man kilo daugybė klausimų, aš mąsčiau, koks jausmas yra palikti savo namus. Šis susitikimas tapo įkvėpimu keliauti į stovyklą. Manome, kad prieš siūlydami savo pagalbą, pirmiausia turime labai gerai suprasti situaciją. Mūsų tikslas buvo įsiklausyti į žmonių istorijas ir suprasti problemos esmę. Jautėme, kad galime užpildyti informacijos spragą ir sukurti filmą, nagrinėjantį problemą giliau, – filmą, kurio dėmesio centre būtų dialogas tarp Rytų ir Vakarų.

Reklama

Režisierius Chrisas Temple
Fotografė Salvija Vaičikonytė

Esate jauni amerikiečiai. Kodėl jautėte atsakomybę kalbėti apie Sirijos pabėgėlius?

Chris Temple: Atsakingi mes pasijutome tą dieną, kai palikome stovyklą. Žinojimas apie pabėgėlių patirtis yra tik pirmas žingsnis. Šios žinios padeda pajusti empatiją, kuri ir skatina imtis veiksmų. Tikimės, kad mūsų filmas įkvėps įsitraukti į socialinės pagalbos veiklas ir čia Lietuvoje, kur jau gyvena 254-i Sirijos pabėgėliai. Jiems labai svarbu jaustis priimtiems, laukiamiems. Atvykus į naują šalį susiduriama su daug kultūrinių iššūkių. Todėl net tokie maži dalykai, kaip malonus pasisveikinimas, turi didelį teigiamą poveikį.

Kaip jautėtės keliaudami į Zaatari pabėgėlių stovyklą Jordanijoje?

Zach Ingrasci: Aš labai jaudinausi ir nerimavau, turėjau nemažai baimių. Galvojau, kaip mes, trys pašaliečiai iš Amerikos, būsime sutikti. Tai suprantama, juk viskas, ką aš mačiau per žinias, buvo karinis konfliktas, persmelktas pykčio ir streso. Bet kaip galite matyti filme, vos tik mes paaiškinome stovyklos gyventojams, ką ketiname veikti, iškart buvome šiltai sutikti. Raoufo šeima padėjo mums pasistatyti palapinę, vaišino arbata. Visi buvo labai svetingi. Tai, ką matėme stovykloje, visiškai skyrėsi nuo informacijos, kuri mus pasiekdavo per televiziją namuose. Amerikoje yra labai daug nežinomybės baimės.

Žmonės į mūsų filmą ateina keldami klausimus apie grėsmę jų pačių saugumui, o išeina susirūpinę dėl Raoufo, Ismailo ir Um Ali likimų. Kai pamatai už statistikos slypinčias gyvų žmonių istorijas, daug lengviau tampa priimti kitą. Žinoma, kaip ir kiekviename mieste, taip ir ten, tarp 85 tūkstančių gyventojų, yra ir gerų, ir blogų žmonių. Bet per visą mėnesį, praleistą Zaatari stovykloje, nei karto nesijautėme nesaugūs.

Chris Temple: Ir aš labai jaudinausi ten vykdamas. Iki tol nebuvome matę Sirijos pabėgėlių ar lankęsi Vidurio Rytuose. Tai, kas toli nuo tavęs, atrodo svetima. Mes dažnai kalbame apie tai, kad įvardis jie yra pats pavojingiausias žodis kalboje. Egzistuoja tik mes – visi esame žmonės ir norime būti jais laikomi. Toks skirstymas į mus ir juos sudaro sąlygas individualių patirčių suvienodinimui, etikečių klijavimui. Stovykloje mūsų kaimynai norėjo būti žinomi kaip studentai, tėčiai ar draugai, bet ne kaip pabėgėliai.

Zach Ingrasci: Svarbu pabrėžti, kad pabėgėlis yra žmogus, kuris turėjo palikti savo namus. Tai nėra pasirinkimas ar išvykimas dėl ekonominių priežasčių. Šie žmonės – kilę iš viduriniosios klasės, išsilavinę, turėję karjeras. Kai stovykloje sutikau Ismailą, studentą, kuris buvo labai panašus į mano tėvą jaunystėje, pasijutau jam artimas. Ir tada supratau, kad bet kas gali atsidurti tokioje situacijoje. Tiesiog suvokiau, kad vieną dieną Ismailo vietoje galiu būti aš.

Kadras iš filmo „Salam, kaimyne“
Organiz. archyvas

Ar iš savo artimųjų girdėjote raginimų nevykti į pabėgėlių stovyklą, nes tai per daug pavojinga?

Chris Temple: Taip, žinoma. Pabėgėlių krizė Amerikoje – tai sensacingos naujienų antraštės, vis tie patys smurtiniai vaizdai. Žmonės susikoncentravę į žiaurumus Sirijoje, bet dar yra 4.8 milijono sirų, kurie pabėgo iš šalies ir taip pat patiria daug sunkumų ir smurto. Pavyzdžiui, mūsų filmo herojus vienuolikmetis Raoufas dvejus metus nelankė mokyklos. Naujojo mokslo metų semestro pradžioje lydėjome jį į mokyklą. Vos priėjęs klasės duris jis tiesiog palūžo – verkė ir negalėjo peržengti slenksčio. Jo tėvai mums pasakojo, kad Sirijoje Raoufo mokykla buvo subombarduota ir tai jį traumavo.

Itin reikšmingą vaidmenį čia atlieka ne pelno organizacijos, kurios teikia socialinę pagalbą tokiems, kaip Raoufas. Per kasdienius žaidimus, kūrybinius užsiėmimus jie vėl gali pasijusti vaikais ir po truputį sveikti. Mūsų internetinėje svetainėje yra galimybė aukoti pinigų organizacijoms „Gelbėkit vaikus“, „Tarptautiniam gelbėjimo komitetui“ ir Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūrai.

Kokių stereotipų turėjote patys, kurie keitėsi pagyvenus kartu su sirais?

Chris Temple: Pirmiausia, supratome, kad nebuvo, ko baimintis. O antra, žiniose ir netgi istorikų knygose pabėgėliai yra vaizduojami kaip pasyvūs žmonės, kurie yra viskuo aprūpinami ir sėdi nieko neveikdami. Tačiau šitoje stovykloje matėme, kaip buvo išnaudojama net menkiausia galimybė. Žmonės norėjo būti produktyvus. Bendradarbiaudami su vietiniais gyventojais stovyklos viduje jie ėmė kurti verslus. Tai išskirtinis atvejis pasaulyje. Jie stovykloje gyvena jau trejus ar penkerius metus be galimybės laisvai judėti. Daug kas mums pasakojo, kaip ten nuobodu. Nemanau, kad lietuviai ar amerikiečiai pakliuvę į tokias sąlygas, galėtų vadinti tai gyvenimu.

Šiuose žmonėse labai daug potencialo: jie turi išsilavinimą, gali dirbti, gali būti naudingi. Bet jei mes lauksime ir nepadėsime dabar, užaugs nauja neišsilavinusi karta, kuri nebus pajėgi atstatyti Sirijos. Remdami vaikų švietimą, galime išvengti naujos „prarastosios“ kartos.

Režisieriai Zachas Ingrasci ir Chrisas Temple
Fotografė Salvija Vaičikonytė

Lietuvoje ir Latvijoje atlikto tyrimo duomenimis, pabėgėliai nenori būti viešumoje. Kaip jie priėmė idėją, kad apie juos bus kuriamas filmas? Ar buvo sunku įkalbėti žmones pasidalinti asmeninėmis istorijomis ir tapti filmo herojais?

Chris Temple: Taip, ir tam yra kelios priežastys. Pirma, buvo nemažai nepasitenkinimo dėl nuolat ateinančių žurnalistų, kurie kelias valandas juos filmuoja, klausinėja sunkių klausimų ir išeina. Tai tęsėsi kurį laiką, tačiau jokių matomų pokyčių jų gyvenimuose neatnešė. Jiems taip pat netekdavo pamatyti ir nei vieno interviu. Buvo susiformavęs nepasitikėjimas tipiška žiniasklaida, iš pradžių žmonės nesiryžo filmuotis. Todėl mums buvo labai svarbu ten praleisti mėnesį: pirmiausia su visais pasikalbėti, susipažinti geriant arbatą, žaidžiant futbolą ar laukiant eilėse prie maisto, ir tik tada sėstis prieš kameras. Antra priežastis, daugelio jų šeimos nariai likę Sirijoje. Buvo nerimo, kad valdžia gali pamatyti filmą. Žmonės klausinėjo, kur filmas bus rodomas ir kas jame bus kalbama. Be abejo, pasirodyti prieš kameras reikėjo drąsos. Kaip filmo kūrėjai mes turime suprasti, kad filmuojame asmeninį kito žmogaus gyvenimą ir tai jam gali būti sunku. Mes turime būti labai pagarbūs.

Zach Ingrasci: Jie buvo labai drąsūs ir aktyvūs dalyviai, jautėsi esantys kažko labai svarbaus dalimi. Buvo ir žmonių, kurie po kelių dienų filmavimo persigalvojo ir nebenorėjo dalyvauti. Už įdomaus filmo sukūrimą mums yra svarbiau užtikrinti, kad visi filmo herojai jaustųsi gerai. Kartais lengva pamiršti, kad tai tikras jų gyvenimas. 

Turėjote nufilmavę 350 valandų dokumentinės medžiagos. Kokie buvo jūsų prioritetai sprendžiant, kas pateks į filmą?

Zach Ingrasci: Filmo pagrindine istorija tapo pabėgėlio kelionė. Ismailas įžangoje mums pasakoja, kaip naktį palikę namus jie kerta sieną. Kiekvienas personažas žingsnis po žingsnio žiūrovą veda per pabėgėliu tapusio žmogaus išgyvenimus: patiriamas traumas, jų įveikimą, pripratimą prie pabėgėlio kasdienybės, normalaus gyvenimo paieškas. Montažo kambaryje turėjome priimti be galo sunkius sprendimus. Filmo redagavimas užtruko metus, dirbdavome po 10-12 valandų per dieną. Pavyzdžiui, buvo toks žmogus, kuris stovykloje nulipdė fontaną. Filme jis pasirodo gal tik sekundei, bet turėjome nufilmavę visą atskirą istoriją apie jį.

Chris Temple: Sugrįžus į stovyklą irgi nebuvo lengva. Žmonės klausinėjo, kodėl mes išėmėme vieną ar kitą dalį, kur jie filmavosi. Daug istorijų nepateko į mūsų filmą.

Kokius reikalavimus sau, kaip filmo kūrėjams, kėlėte?

Chris Temple: Pirma, kuo nuodugniau ištyrinėti medžiagą, įgauti žinių ir teorinį suvokimą apie tai, kur keliaujame. Antra, pagarba – visada žmonių jausmus ir santykius su jais laikome svarbesniais už filmą.

Zach Ingrasci: Prieš filmavimą labai daug ruošėmės. Norėjome būti tikri, kad žinome visą statistiką ir politinius niuansus. Pasiruošimas užtruko aštuonis mėnesius. Kai kurie nesupranta, kiek daug pasiruošimo ir pastangų reikalauja toks projektas. Užtikriname, kad turėtume planą tuo atveju, jei kas nors pakryptų ne ta linkme. Turėjome būti pasirengę ir saugumo klausimais, pavyzdžiui, žinoti, kur artimiausia ligoninė.

Chris Temple: Taip pat dalis plano yra surinkti teisingą komandą. Mūsų komanda buvo pusiau arabiška, pusiau amerikietiška. Esame dėl to labai dėkingi. Mūsų prodiuseriai, Salam Darwaza ir Mohab Khattab, kilę iš Viduriniųjų Rytų, suteikė mums kultūrinių žinių. Taip pat Salam padėjo į filmą įtraukti moteris. Dėl kultūrinių tradicijų mums, kaip vyriškos lyties amerikiečiams, nebuvo lengva prieiti prie moterų.

Ar turėjote scenarijų, ar improvizavote?

Chris Temple: Tokia jau dokumentikos specifika: turi pasiruošti kiek įmanoma geriau, o vos atvykęs būti lankstus ir viską pakeisti.

Zach Ingrasci: Tu turi eiti, kur veda istorija. Puikus to pavyzdys yra filmo herojus Raoufas. Mes neketinome sutelkti dėmesio į vaikų patirtį, tačiau jis greitai tapo filmo žvaigžde. Jis tiesiog buvo visose scenose: tapo mūsų gidu, ateidavo į interviu.

Filmo „Salam, kaimyne“ peržiūra ir susitikimas su režisieriais
Fotografė Salvija Vaičikonytė

Kas stovykloje paliko didžiausią įspūdį?

Zach Ingrasci: Mums padarė įspūdį sirų gebėjimas atskirti mus, kaip individus, nuo Amerikos politikos. Jungtinėse Valstijose šie dalykai dažnai suplakami į viena. Patys sirai nenori būti tapatinami su savo valdžia. Vyko nuostabios diskusijos, kuriose visi jautėsi saugiai išreikšdami savo požiūrį, kritiką. Šis saugumas ir atvirumas, kuomet gali pasidalinti tuo, ką iš tikrųjų galvoji, man buvo nuostabi patirtis.

Svarbiausia filmo scena, mano nuomone, yra pabaigoje, kuomet mes visi sėdime palapinėje ir vienas mūsų draugas siras paklausia: „Tai ar mes jums atrodom, kaip žiaurūs teroristai?“ Šis klausimas mane sukrėtė, nes supratau, kad jie girdi, ką pasaulis apie juos šneka.

Papasakokite, kaip į jūsų filmą reaguoja publika.

Zach Ingrasci: Rodėme filmą jau tūkstančiams žmonių, todėl matėme visas įmanomas reakcijas. Labiausiai mus džiugina, kai žiūrovai ima kalbėti apie pabėgėlius, pasiremdami filmo herojų istorijomis. Mes dalyvavome Stambule vykusiame Pasaulio humanitariniame viršūnių susitikime. Raoufas pasaulio lyderiams pristatė 250 000 pasirašytų peticijų. Vietoje aukštų pareigūnų, kalbančių apie statistiką, buvo galimybė susidurti su realiu žmogumi. Tai yra be galo svarbu.

Ar palaikote ryšį su stovykloje likusiais žmonėmis?

Zach Ingrasci: Kasdien bendraujame su draugais, likusiais stovykloje. Siunčiame jiems nuotraukas iš filmo peržiūrų, kad matytų, kaip jų istorijos įkvepia žmones. Labai džiaugiamės, kad turėjome galimybę grįžti į Zaatari ir parodyti jiems filmą dar iki premjeros. Norėjome būti tikri, kad dėl filmo visi jaučiasi patogiai.

Kadras iš filmo „Salam, kaimyne“
Organiz. archyvas

Jūsų veikla turi labai aiškią socialinę misiją. Ar laikote save profesionaliais filmų kūrėjais, o galbūt kinas jums tėra priemonė siekti socialinių pokyčių?

Chris Temple: Mes ilgai nevadinome savęs kino kūrėjais. Dažniausiai sakome, kad esame atsitiktiniai dokumentikos kūrėjai. Viskas prasidėjo nuo noro gilintis į problemas, kurios mums rūpėjo. Pirmą savo filmą „Gyvenimas už vieną dolerį“ ėmėme kurti dar būdami tarptautinės plėtros studijų studentais. Tuo metu labai domėjomės skurdo tema, ypač tuo, kaip milijardas žmonių pasaulyje išgyvena su doleriu per dieną. Nusprendėme patys išbandyti tokį gyvenimą, todėl vasarą išvažiavome į Gvatemalą mokytis iš vietinių. Ten būdami filmuodavome trumpus filmukus, kuriais dalindavomės „Youtube“ kanale ir socialiniame tinkle „Facebook“. Jie žmonėms labai patiko, sulaukdavome iki 700 tūkstančių peržiūrų. Tai parodė, kad mūsų pasakojimo stilius yra įdomus ir kitiems. Tada ir pradėjome kurti filmus.

Jūs labai daug laiko praleidžiate kartu. Ar vis dar džiaugiatės vienas kito draugija?

Chris Temple ir Zach Ingrasci: Taip, mes gyvename tame pačiame name, dirbame tame pačiame garaže, keliaujame į Lietuvą. Mes užsiimame mylima veikla. Manau, jei dirbtume nemėgstamą darbą, būtų gerokai sunkiau.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Monika Augustaitytė

Filmo „Salam, kaimyne“ peržiūra ir susitikimas su režisieriais

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*